Šiek tiek istorijos – kalbėsime apie pokyčius, kurie padarė įtaką turto tarp žmonių pasiskirstymui. Anksčiau žmogaus turtinė padėtis buvo nulemta vos jam gimus. Iki naujųjų amžių tai buvo perduodama per kraujo linija. Jei viduramžiais gimei valstiečių šeimoje, tavo dalia – būti valstiečiu ir turėti tokias pajamas, kokias turi valstiečiai. Jei gimei amatininko šeimoje, turėsi amatininko pajamas, jei didiko – didiko pajamas. Retais atvejais kažkas pasikeisdavo. Tačiau augant pramonei, intensyvėjant prekybai, plečiantis gamybai, paslaugų sektoriui, žmonių gyvenimo būdas keitėsi. Atsirado naujas fabrikų darbininkų ir verslininkų sluoksnis, vis daugiau žmonių, kurių turtinė padėtis nebeatspindėjo jų padėties visuomenėje. Savo likimą galėjai pakeisti apsukriai ir intensyviai dirbdamas.
Tokie žmonės ilgai nerado sau vietos tradicinėje socialinėje struktūroje. Pilna romanų ir filmų apie tai, kaip turtingas verslininkas, norėdamas gauti titulą, stengiasi susigiminiuoti su nusigyvenusio didiko šeima. Arba merginos iš aukštuomenės ir pasčioko vaikino (ar atvirkščiai) meilės istorijų. Kiek konfliktų sukelia jų socialiniai skirtumai. Ilgainiui kolektyvinei sąmonei vis labiau bręstant ir laisvėjant, titulai nebeteko prasmės ir įsigalėjo šiandien mums visiems gerai žinoma nuostata, jog kiekvienas gali pasiekti tai, ko nori. Viskas priklauso nuo žmogaus.
Tačiau ir tai turi savus niuansus. Jei anksčiau financinę padėtį lemdavo kraujo linija, šiandien pinigų kiekį lemia statusas. To logiškai paaiškinti negalima – turbūt esate pastebėję, jog nebūtinai tas, kuris dirba daugiausiai, daugiausiai ir uždirba. Kas nutinka, jog aukšto statuso žmonės, net ir dirbdami tą patį darbą, kaip ir daugelis kitų, uždirba daugiau? Kodėl žinomi žmonės už tą patį darbą gali gauti kelis kartus daugiau vien dėl to, kad yra žinomi? Žinomumas suteikia kitokį statusą. Matyt, ir patys esate dirbę keletu valandų ilgiau tik dėl to, jog to prašė visų darbuotojų mėgstamas viršininkas. Viršininkas mėgstamas, nes yra geras žmogus. Visi mielai sutinka. Atrodo, viena valanda, kas čia tokio? Tačiau, jei kiekvieną dieną dirbutėte valanda ilgiau, metų bėgyje tai taptų 2 mėnesiais papildomo darbo. Užtenka įtaigaus viršininko prašymo ir per 12 mėnesių atliekami darbai, kuriems atlikti reiktų 14. Kas pelnosi iš to papildomo 2 mėnesių darbo? Greičiausiai, ne darbuotojas. O jei papildomą valandą per dieną dirba 10 darbuotojų, turime 20 mėnesių papildomo darbo. Paskaičiuokite vieno mėnesio darbo atlygį ir suprasite, kodėl viršininko mašina žymiai gereisnė už jūsų. Viena valanda per dieną keičia labai daug.
Mes norime padėti aukštesnio statuso žmonėms, nes būdami šalia jų, mes patys jaučiamės esantys aukštesnio statuso. Jūsų draugų ar kolegų tarpe tikrai yra žmonių, kuriems paprašius nedelsdami pultumėte į pagalbą, net jei jie ir nėra ypatingi jūsų draugai. Jei šiandien paskambintų K. Kemzūra ir paprašytų paslaugos, atsisakymėte? Aš tikrai ne, net jei ir reiktų tam reikalui skirti keletą savo dienų, o už darbą negaučiau jokio atlygio, mielai sutikčiau.Tas pats vyksta ir versle – mes padedame žmonėms, kuriems sekasi. Padedame todėl, jog jie įkūnija tai, kuo patys norėtume tapti. Padėdami tarsi esame arčiau savo svajonės.
Kita priežastis, kuri lemia mūsų norą atiduoti dalį savo energijos ir laiko aukšto statuso žmonėms, yra tėvų vaikystėje įskiepytas menkumas, nuolankumas kitiems. Jei žmogus nuo pat vaikystės skatinamas visuomet būti nuošalėje, jam ima atrodyti, jog visi kiti yra žymiai geresni. Galbūt iš tiesų taip nėra, bet toks įsitikinimas.
Nuolat matome modelius ant podiumo, modelius, reklamuojančius kvepalus, rūbus, aksesuarus, automobilius. Tai – demonstruojamas statusas, neverbalinis pasakymas „aš esu geresnis“. Juk čia tik emocijos išraiška, į emociją galima įsijausti, bet būtent emocija suteikia šarmą visai fotografijai, emocijos pagavimas ir perteikimas, o ne vaizduojami daiktai. Daiktai neturi emocijų ir negali jų perteikti. Geram modeliui galite uždėti bet kokius rūbus, jis vis tiek atrodys stilingai. Ar neteko sutikti žmonių, kurie visuomet atrodo labai gerai? Taip yra dėl gebėjimo įsijausti į „aš esu geresnis negu kiti“ emociją, o ne dėl rūbų, kuriuos jie dėvi. Reklamose matome paprastus žmones, galbūt studentus, kuriems modelio darbas tėra galimybė papildomai užsidirbti. Vartydami žurnalus atkreipkite dėmesį į laikrodžių, juvelyrikos, kvepalų ir rūbų reklamų modelius ir į jų statusą demonstruojantį žvilgsnį. Tai tik žvilgsnis, gali būtų, jog reklamai pozavo penketukais besimokanti abiturientė iš post-sovietinio bloko šalių ir už fotosesiją gavo vos kelis šimtus eurų. Tačiau daugelis to nesuvokia ir galvoja, jog šalia modelio esanti rankinė, kainuojanti kelis tūkstančius eurų, tikrai ypatinga., Rankinė negali pati „nutaisyti žvilgsnio“, todėl šalia jos reikia tinkamo modelio. Tarsi norima parodyti, jog turėdamas tokį daiktą ir tu taip žvelgsi į pasaulį.
Šią emociją „aš esu geresnis negu kiti“ rečiau ar dažniau išgyvenate visi. Pavyzdžiui, kuomet savaitgalio vakarą pasipuošiate ir einate į mietą Kuomet kažkas pasiseka ir pergalingu žvilgsniu žvelgiate į visus aplinkinius, kuomet visu garsu klausote „Right Said Fred“ dainos ir garsiai dainuojate „I'm too sexy“. Mes visi esame patyrę tą emociją, todėl jos norime, nes negalime norėti to, ko nebūtume patyrę. Kiekvieno gyvenime buvo bent 5 minutės, kuomet jautėtės aukšto statuso žmogumi, sulaukėte kitų dėmesio. O jei tai truko labai trumpai, norite, kad pasikartotų. Taip trokštate dar kartą tai patirti, kad imsitės visų būdų, norėdamas pakelti savo statusą. Tam būtent ir praverčia rankinė, kainuojanti kelis tūkstančius. Tačiau čia juk svarbūs ne kažkokie daiktai ar konkreti rankinė. Išmokite žvelgti taip, kai žvelgia anksčiau minėti modeliai, ir aplinkinių reakcija į jus pasikeis, Tai lengvo atsainumo, nerūpestingumo žvilgsnis, bylojantis, jog jūsų gyvenime vyksta kažkas paslaptingo ir labai svarbaus. Tuomet galėsite dėvėti nors ir bulvių maišą, jo vis tiek niekas nepastebės. Visi matys jūsų žvilgsnį.
Kodėl statusas mums toks svabus? Kodėl vos patekę į naujų žmonių aplinką stengiamės išsiaiškinti, koks kieno statusas, kur kas dirba, kiek ko turi?
Prieš kelis šimtus metų viskas buvo gerokai papraščiau, nes vieta visuomenėje ir statusas buvo perduodami iš kartos į kartą. Šiandien galite susitikti savo buvusį klasioką, kuris mokykloje nepasižymėjo, o šiandien jo statusas aukštesnis kokius 10 kartų. Žinoma, gali būti ir atvirkščiai. Svarbu žinoti, jog statusas sparčiai kinta, tad kiekvieną kartą susitikę žmogų, turime įvertinti jo statusą.
Statusas gali kisti net dienos bėgyje. Gal vyras šeimoje pasyvus, darbe ganėtinai aktyvus, tačiau susitikęs su draugais, atsigauna ir demonstruoja visus savo gebėjimus. Sąmonei labai neįprasta taip dažnai „perjunginėti programas„, todėl tai atima daug energijos. Kuo daugiau skirtingų vaidmenų žmogus gyvenime atlieka, kuo skirtingiau elgiasi, tuo labiau save sekina. Ne veltui psichologai sako, jog vienas pagrindinių brandaus charakterio požymių jo vientisumas („congruent“ angl. – vientisas, atitinkantis, sutampantis). Kuomet žmogus visuomet elgiasi vadovaudamasis tais pačiais kriterijais, kuomet aiškiai supranta, kas jis yra, nesistengia apsimetinėti. Ar nesijautėte visiškai išsekęs po intensyvaus bendravimo vakarėlyje? Taip yra, nes turėjote maloniai su visais bendrauti, išlikti budrus, galbū nenorėjote pasielgti ar pasakyti kažko nepriderančio. Šis aukštesnio statuso vaidmuo ir atėmė tiek daug energijos.
Kita mūsų jautrumo statusui ir pinigams priežastis yra ta, jog tūkstančius metų žmonės gyveno nedidelėmis bendruomenėmis, žinojo vieni kitų statusus, užėmė tam tikrą vietą hierarchinėje sistemoje. Tačiau šiandien, važiuodami troleibusu į darbą, nežinote, kiek milijonierių važiuoja kartu su jumis. Šiandien jokios hierarchijos nėra, o kuomet jos nėra, sąmonė praleidžia dar daugiau laiko analizuodama ir bandydama pati suvokti tą hierarchiją.
Žinoma, lengviausias būdas ją sudėlioti – atsižvelgti į žmogaus turimus daiktus ir uždirbamų pinigų kiekį. Taip ir darote. Taip vertinti patogiausia, nes nereikia daug mąstyti. Tačiau patogiausia, dar nereiškia, jog teisingiausia. Mes patikėjome, jog geriausi žmonės yra tie, kurie daug turi, ir vargu, ar dabar to tikėjimo lengvai atsisakysime. Toks tikėjimas keičia gyvenimo tikslus, žmonės, nieko gudresnio nesugalvodami, visą gyvenimą kaupia daiktus . Jiems nesvarbu, ar besaikis kaupimas padaro juos laimingus, ar yra kokių įdomesnių veiklų. Masės masto paprastai.
Kaupdami daiktus mes įsivaizduojame, jog lipame statuso laiptais aukštyn. Kuomet pradedame dvejoti savo statusu, apžvelgiame savo daiktus, jie mums suteikia užtikrintumo. Juos turėdami tikime, kad kiti žmonės šalia jų matydami mus, galvos, kad mūsų statusas aukštesnis.Tačiau tai dirbtina – vos tik prarasite savo daiktus, aplinkiniai į jus ims žiūrėti kaip į eilinį pilietį. Tikras statusas yra toks,kai aplinkiniai jus gerbia neatsižvelgdami į tai, kiek ir ko jūs turite.. Net jei mano minėtas K.Kemzūra visiškai bankrutuotų, žmonės vis tiek gerbtų jo darbus. Statusas pasiekiamas darbais, o ne daiktais.
Ar teko girdėti istoriją apie pasaulinio lygio smuikininką, į savo koncertus pritraukiantį daugybę žmonių ir gaunantį įspūdingus honorarus? Juk kai jis tą patį repertuarą atliko gatvėje, iš praeivių gavo vos kelis dolerius. Net jei ši istorija ir būtų išgalvota, svarbu tai, jog paptrasti žmonės jo tiesiog nepažino. Jų akyse jis buvo tik paprastas gatvės muzikantas. Tas pats atsitinka ir su visų kitų profesijų atstovais. Jei kažkas, dirbdamas darbą, panašų į jūsų, gauna 5 kartus didesnį atlyginimą, nebūtinai dėl to, jog 5 kartus daugiau dirba ar 5 kartus geriau atlieka darbą. Taip yra greičiausiai dėl to, jog jo statusas 5 kartus aukštesnis.
Norite uždirbti daugiau? Nesiplėšykite dirbdami viršvalandžius, geriau ugdykite save: išmokite žvelgti taip, kaip žvelgia modeliai, kalbėti tokiu tonu lyg jūsų mintys būtų svaresnės nei viso pasaulio filosofų kartu sudėjus. Juk žinome, kad ten, kur pinigai, logikos maža. Svarbu tik išsiaiškinti, kaip veikia ir kaip formuojamas statusas. Greitų pokyčių tikėtis nereiktų, nes statusas keičiasi lėtai, o dirbtinį statusą žmonės labai greitai atpažįsta. Turi įvykti kardinalūs pokyčiai, turite patikėti ir pajausti savo naują statusą. Jo augimą būtinai turi lydėti atitinkami darbai. Kitais būdais kuriamas statusas gali subyrėti kaip kortų namelis (prisiminkite M. Gelažniką ir kaip pasikeitė jo statusas kelių mėnesių bėgyje).
Pinigai atitenka nebūtinai tam, kuris daugiausiai dirba, o tam, kuris turi aukštesnį statusą. Demonstruoti statusą, tai demonstruoti tam tikrą emocinę būseną, o ten, kur emocijos, ten nėra logikos. Linkiu, tik, kad jūsų statusą lydėtų naudingi darbai.
