Nors Lietuvos literatūrinėje rinkoje Rašytnamiui ir atsirado savotiški konkurentai (leidyklos „Versus aureus“ serija „Debiutai“), tačiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla jaunimui vis tiek išlieka svarbiu tramplinu neriant į platesnius rašto meistrystės vandenis. Kiekvienais metais ši leidykla skelbia „Pirmosios knygos“ konkursą, susilaukia keliolikos jaunų, dar neišleidusių nei vienos knygos, autorių prašymų ir iš jų išrenka kelis pateptuosius – po vieną iš prozos ir poezijos žanrų. Aišku, Rašytnamis yra oficiozinė įstaiga, besivadovaujanti tik aukštiems dievams suprantama logika, todėl paprastų skaitytojų akimis ji dažnai „priskaldo malkų“. Štai praeitų metų PK prozos debiutantu tapo tūlas M. Areima, savo romane „Nostalgija“ partinio boso veidu agitavęs lietuvių jaunimą grįžti į vargšę Tėvynę. O poezijos – velionis P. Gintalas, kurio eilėraščių knyga „Einu namo“ tikrai būtų dulkėjusi stalčiuose, jei ne tragiškas įvykis prie Palangos tilto, keliskart kilstelėjęs nuskendusio autoriaus kūrybos vertę.
Šiemet Rašytnamis tarsi nujautė artėjančią ekonominę krizę. Vietoj pernykščio storo romano ir apystorės memorialinių eilėraščių knygos išleido dvi plonytes knygutes. Spaustuvės išlaidos sumažėjo, bet stipriai šoktelėjo PK literatūrinė kokybė. Toks pokytis iš kiekybės į kokybę ypač matomas prozos kūrinių atrankoje. Pernai išleistą M. Areimos opusą galime drąsiai vadinti propagandine lektūra, o šiųmetinis Astos Plechavičiūtės prozos rinkinys jau kvepia nebloga literatūra.
Linksma žmogė ta Asta. Štai kaip ji prisistato užpakaliniame knygos viršelyje: „1995 m. darinėdama silkę supratau, kad reikia rašyti poeziją. 1999 m. rašydama poeziją supratau, kad reikia rašyti prozą. 2007 m. supratau, kad reikia pabaigti tai, kas pradėta rašyti.“ Ir pabaigė. Išėjo itin nevienalytis darinys. Daug linksmų istorijų (anonsų, pasakojimų, atspindžių etc.), kurias vienija šelmiškas, padūkėliškas požiūris į mus supantį weltschmerzą. O greta linksmybių – rimtos, stoiškos impresijos, leidžiančios skaitytojui tą weltschmerzą mąsliai kontempliuoti.
Susidaro dvejopas žaidžiančio stoiko arba filosofiškai nusiteikusio valiūko įvaizdis. Dažnai Asta nerūpestingai strykčioja po pasaulį su fotoaparatu ir tarytum iš kulkosvaidžio pleškina momentines nuotraukas, kurias čia pat aprašo keliais minimalistiniais potėpiais. Štai kad ir toks „polaroidinis“ vaizdelis:
Trys metrai trūkumo.
Esu trys metrai to paties trūkumo.
Tamsu. Vanduo kyla.
Kompozitorius Tinas Moraisas.
Viskas skamba gražiai, tikrai gražiai.
Jie ne „Titanike“, bet vis tiek pro visus kraštus ir į vidų byra labai daug stiklo. Smulkiais gabaliukais ir stambesniais gabalais. Vanduo veržlus. Moterys šaukia. Sėdžiu ir žiūriu į kompiuterio laidus.
Truputį šalta.
[...]
(„Anonsas II“, p.7)
Tokių momentinių fotografijų pilna visa knyga. Kai kada autorei pritrūksta tikslumo – skaitytojas nepajėgia atspėti rašytojos galvoje gimusių asociacijų ir negali sujungti atskirų teksto dalių į vieną, daugmaž logišką impresijų gniužulą. Tada nuotraukų albumas suyra ir skaitytojas paliekamas priešais chaotišką ryškių ir įvairiaspalvių, tačiau jam visiškai bereikšmių vaizdų krūvą.
Manau, kad bent pusė skaitytojų patingės juos surinkti atgal žaidžiant ganėtinai vaikišką „asociacijų“ žaidimą (prisiminkite: vienas vaikas ištaria, pavyzdžiui, „karvė“, o kitas, pavyzdžiui, – „Dievas“; tada pirmojo užduotis – atrasti loginę asociacijų seką tarp šių dviejų žodžių, pavyzdžiui: „karvė“ – „kiaulė“ – „debesys“ – „dangus“ – „Dievas“). Tačiau likusieji – atkaklesni – bus tikrai pamaloninti, kai patys taps kūrėjais, t.y. kai autorės paliktoje tuščioje erdvėje ims patys tiesti trūkstamas asociacijų gijas.
Tokiems atkakliems skaitytojams autorė nemažai padeda. Itin skirtingos tematikos ir stiliaus tekstuose jungiamosios gijos jau yra nutiestos. Aišku, jos yra vos pastebimos, pažymėtos vos įžiūrima punktyrine linija. Bet jos yra.
Ryškiausia iš jų – beveik visuose tekstuose trumpai šmėstelėjanti ŽPS (Žmogaus, Pavarde Stebėtojas) figūra:
Visa šita istorija prasidėjo nuo to, kad aš jau buvau įgudęs stebėtojas, jau buvau daug tokių pačių lyg iš pirmo žvilgsnio vaizdų prisirinkęs – atėjo nežinau kas, gal miesto valdžia, gal pasimetę nusiminę turistai, gal vaikai, gal dar nežinia kas ir atnešė man kelis atvirukus, sako, jei gali, palygink, ar vaizdas šiuose atvirukuose (oficialiuose tikrai) atitinka tavo regimą, fiksuojamą ir t. t. vaizdą. Pasidėjau atvirukus. Pasiėmiau savo fiksavimo aparatą ir ėmiausi darbo – kaip sako.
(„Stebėtojas (sniegas-nesniegas)“, p. 119)
Aišku, šią efemerišką figūrą galime tradiciškai pavadinti pagrindiniu herojumi, perkrikštyti jį, pavyzdžiui, ŽPF (Žmogumi, Profesija Fotografas), o pačią „Nelyginių metų“ knygą įvardinti nevykusiai parašytu klasikiniu romanu apie nelaimingą tūlo fotografo gyvenimą. Tačiau toks požiūris būtų perdėm trafaretiškas, neįdomus ir be polėkio. Be to, tokios teisės mums nesuteikė ir pati autorė, savo rašinius pavadindama „anonsais, atspindžiais, istorijomis ir t. t.“
Kitas galimas tekstų identifikavimo variantas – autorę pavadinti tradicine ir jau spėjusia atsibosti postmodernizmo stiliste, kuri nesivargina kurti grandiozinių siužeto drobių arba pano ir pasitenkina keliais impresiniais brūkštelėjimais. Tačiau, kaip nebūtų keista, jai absoliučiai svetimos bet kokios postmodernistinės vingrybės ir tuščia „post-post-post“ ekvilibristika. Tose teksto vietose, kur logiškai turėtų prasidėti postmodernistinė šūdmalystė, autorė daro didžiulę pauzę arba tiesiog nutyla ir deda riebų tašką! Suprask: tokiais niekais aš neužsiimsiu, jei reikia – prisidurkit patys...
Keista, bet taip jau yra: A. Plechavičiūtės „Nelyginių metų“ tekstuose neįžiūriu nei klasikinio romano užuomazgų, jie nedvokia ir postmodernizmo pamazgomis. Savo turiniu ir stilistika (o labiausiai – pačia dvasia) man jie primena... antikos laikų stoikų literatūrą, pavyzdžiui Marko Aurelijaus apmąstymus „Pačiam sau“ arba Senekos „Laiškus Liucilijui“. Tas pats stoiškai ramus ir švelniai ironiškas žvilgsnis į pasaulį „iš šalies“, ta pati betarpiška gyvenimiškų reiškinių kontempliacija. Trumpai pasvarsčiusi apie simuliacinius pasaulio vaizdus, pavyzdžiui, tas pačias fotografijas, ji skelbia tiesioginės pasaulio regimybės triumfą:
Ir štai kaip gali netikėjimas vandeniu atslinkti. keista, niekur nėra nei medžių, nei spalvų mano stebimame pasaulyje, telieka vien įspūdžiu ar vien vaizdu pasikliauti. Ar tai šiaip šalta? Ar tai kažkas kažką nuo manęs slepia? Tas pats vaizdas, nuo vandens ir aplinkui esančių sienų atskilęs, sukelia man nepasitikėjimą.
(„Netikėjimas“ p. 114)
Stoikai pasaulio (Kosmoso) pažinimą grindė jutimų betarpiškumu. Tą patį daro ir naujoji stoikė Asta. Žinoma, „Nelyginiuose metuose“ nerasi tiesmukos didaktikos ir etinių pamokymų, tačiau tas pačias idėjas, kurias savo laiškuose ir dienoraščiuose propagavo Aurelijus ir Seneka, rasi užkoduotas fragmentiškose A. Plechavičiūtės gyvenimo impresijose, kurias ji vadina anonsais, atspindžiais, istorijomis.
Žodžiu, tie, kuriems III amžiaus prieš Kristų rašiniai atrodo beviltiškai pasenę, tie gali pasiskaityti naują jų versiją. Todėl menamą pagrindinį herojų ŽPS (Žmogų, Pavarde Stebėtojas) aš pervadinčiau NSS – Naujuoju Stoiku Supermarkete. Nesvarbu, ar jis su fotoaparatu, ar be jo. Svarbu, kad stoiškai stebėdamas realybę ir ją aprašydamas, jis tais žodžiais bando įveikti naujai besiskleidžiantį pasaulio weltschmerzą.
