Karvutei stinga pašaro, tačiau vienišius šeimininkas ją ketina ne parduoti, o suvalgyti pats. Vyras galvoja, kad pasikeitus valiutai pensijos nebeužteks maistui.
Euras atėjo ir į Žalgirio kaimo sodybą. Jos šeimininkas Petras Kabutavičius niekada neturėjo elektros, tačiau turi pakankamai druskos.
Vienintelis kaimo atstovas
Kelio į Kupreliškį atšaka veda į mišką, kuriame yra Žalgirio kaimas. „Vikipedijoje“ pažymėta, kad šitame kaime yra vienas gyventojas. Tą patvirtina ir Papilio seniūnijos vadovas. Garsiu vardu pažymėtame kaime gyvena Petras Kabutavičius. Vyrui 76-eri, o jo karvutei, kaip sako šeimininkas, dar nė dvejų nėra. „Važiuosite per mišką tuo keliuku ir pamatysite į dešinę pusę sukantį taką. Juo ir pasieksite seną sodybą“, - Papilio seniūnijos žmonės aiškino, kaip rasti kelią pas žmogų, kurį aplankyti pasiūlė kadaise šiose apylinkėse gyvenusi biržietė. Moteris pasakojo, kad sodyboje kankinasi vargšas gyvulys, kurio tinkamai prižiūrėti šeimininkas nebeturi nei jėgų, nei pašarų. Pasak jos, toje sodyboje vargšai gyvuliai nuolat krinta.
„Pažiūrėkit, ar ta karvutė dar tebegyva. Gaila vargšo gyvulėlio“, - prašė moteris. Kelią į Petro Kabutavičiaus sodybą rodžiusieji abejojo, ar korespondentams pavyks rasti nuolat, anot jų, po apylinkes keliaujantį vyrą. Tačiau Žalgirio kaimo gyventojas buvo namie. Petras atvykėlius praėjusį pirmadienį pasitiko išėjęs iš medinės gryčiukės. Iš namo kamino kilo dūmai, o viduje įvairiais balsais lojo šuneliai. Šeimininkas norėjo kviesti į vidų, yrančią krosnį parodyti, tačiau pabijojo, kad šunys gali svečiams į kojas įkibti.
Gyvulys alkanas sulysęs ir liūdnas
Paprašius leidimo pažiūrėti į jo karvutę, senolis Petras atrakino tvartą. Jo gilumoje, ant mėšlo pakylos, bolavo juodmargės karvutės siluetas. Viduje, prie durų, tupėjęs šunelis slėpėsi būdoje. Šeimininką išvydusi keistai elgėsi ir karvutė. Gyvulys tarsi išgąsdintas traukėsi į aptvaro kampą. „Ji manęs bijo“, - tarė senolis ir pasakojo, kad lauke karvutės nebegalintis suvaldyti – tam nebeužtenka jėgų.
Pasiūlius gyvulį kviesti, senolis iš garde esančios krūvos paėmė kelis kietos didelės žolės stagarus. Pasak Petro, telyčaitei trūksta pašaro, nes šienauti jis pats nebeturi jėgų, o talkos neprisikviečia. Biržuose gyvenanti sesuo be vežimėlio nebepaeinanti, o su gretimame kaime gyvenančio brolio šeima draugauti nesiseka – brolienė Petro nemylinti.
Tėvų sodyboje gyventi likęs Petras savo šeimos nesukūrė, nes kaimynai esą pasistengę apie jį negražiai kalbėti.
„Sakė, kad aš blogas vyras. Tai ir likau vienas“, - skėstelėjo rankomis senolis. Neseniai jis smarkiai susimušė – krito nuo tvarto, kai jį užgriuvo seno šieno gabalas. Trenkėsi Petras į grindis, šoną ir nugarą susimušė, todėl Papilyje pirko tepalo.
„Džiaugiuosi, kad gyvas likau, o karvytei tai nežinau, ką ir duoti. Yra grūdų, tai reikės rankomis bandyti miltų sumalti. Būtų elektra, tai malūnu malčiau“, - kalbėjo vyras. Žalgirio kaimo sodyboje niekada nebuvo elektros. „Kokios čia Kūčios? Aš gulu ir keliuosi su šviesa, kad žvakių reikėtų mažiau deginti“, - pasakoja Petras. Ir į bažnyčią jis nevaikšto – į parduotuvę užsuka, sako, kad neseniai nusipirko vyniotinio.
Ar spės pasūdyti karvutės mėsą?
Įtikinėjimus, jog būtina karvutę kuo greičiau parduoti, kad ši nesikankintų, Petras atremia abejone. „Paštininkė sakė, kad, kai lito nebebus, aš pensijos ir dviejų šimtų eurų nebegausiu. Tai ką aš valgysiu, jeigu ir karvutę parduosiu?“ – valiutos keitimąsi praktiškai vertino Žalgirio kaimo vyras.
Petras pasirengęs sūdyti mėsą – šaltame ir drėgname namo prieangyje kabo maišelis su druska. Petras sako, kad jos turi šešis pakelius. O kampe yra statinė, kurioje galima mėsą sudėti. Garsiai suabejojus, ar badaujanti karvutė beišgyvens, šeimininkas, atrodė, ir pats tuo nelabai tiki. Tad nežinia, kokiu būdu mėsa pavirtusį gyvulį jis rengiasi sūdyti.
Pasiteiravus, ar jam daug gyvulių teko laidoti, Petras pirmiausiai parodė į malkų krūvą, už kurios esančioje duobėje palaidota viena iš karvių. Kitos esą užkastos įvairiose vietose, krūmuose. Į klausimą, ar jo gyvylius yra matęs veterinaras, Petras atsako, kad jis siūlė juodmargę skiepyti. Tačiau Petras tokios paslaugos atsisakęs – nenori jis mėsos, į kurią vaistų prileista, valgyti. Taip ir stovėjo karvutė per Kūčias tvarte – alkana ir neskiepyta. Su šeimininku laukianti valiutos pasikeitimo.
Alfreda Gudienė
