Grįžti prie režimo
Idealiomis aplinkybėmis vaiko, lankančio ikimokyklinę ugdymo įstaigą, dienos režimas ir namuose turi būti maksimaliai artimas darželio, nes būtent režimas yra geros savijautos bei nuotaikos pagrindas (ir ne tik vaikams!), būtent jis vaikystėje formuoja sąlyginius refleksus ir įpročius.
Vaikai, kurių diena griežtai suplanuota, mažiau kenčia dėl pervargimo, streso, nervinio išsekimo. Be to, tvirtina mokslininkai, pagal grafiką gyvenantiems mažyliams geriau sekasi mokslai.
Tačiau po kelių šventinių dienų ar atostogų bet koks režimas dažniausia griūva kartu išderindamas ir vaiko vidinį biologinį laikrodį. Sutrikus miego ir būdravimo režimui vaiko ir neįmanoma rytais prikelti nei riksmais, nei įkalbinėjimais, nei papirkinėjimais.
Kalti dėl to esame tik mes patys. Pavargę nuo darbų, laisvadieniais norime atsipalaiduoti, pailsėti, išsimiegoti, o ne keltis, kaip eilinę darbo dieną, su aušra, ruošti pusryčius ir panašiai. Todėl tokiomis dienomis leidžiame ir vaikams nesilaikyti įprastos namų tvarkos: eiti gulti vėliau nei paprastai, miegoti kad ir iki pietų...
Bet šventės kada nors baigiasi. Kaip tuomet grąžinti atžalą į senąsias vėžes ir padaryti tai neskausmingai?
Palaipsniui ir iš anksto
Ištraukti vaiką aštuntą ryto iš lovos kad ir už kojų, prievarta išjudinti (na tai kas, kad šį procesą kaskart lydi isterija – jūsų ar mažylio) ir pradėti jam į burną kimšti košę. Paskui – kuo aktyvesni žaidimai, pasivaikščiojimas ir pokaičio miegas nuo pirmos iki trečios valandos. Trečią valandą lygiai taip pat išpurtyti vaiką iš patalų pagal tą pačią schemą ir vėl prievarta jį ten įgrūsti devintą valandą vakaro. Jei šis, paskutinis, etapas sekasi itin sunkiai, reikia kitą dieną neleisti miegoti pietų, bet suteikti galimybę vaikui išdarinėti viską, ko tik nori, – tegul kad ir karnizais karstosi, kad tik vakare „išsijungtų“.
Po trijų parų tokio košmaro sistema paprastai vėl pradeda veikti.
Bet specialistai moko, kad grįžimas prie senojo dienos režimo turi būti sklandus ir laipsniškas. Ruošti vaiką „rūsčiai kasdienybei“ reikėtų pradėti iki švenčių pabaigos likus kelioms dienoms, kad jo organizmas spėtų adaptuotis prie būtinybės vėl laikytis griežtos tvarkos.
Tokiomis aplinkybėmis itin svarbi tampa miego trukmė. Kaip jau žinote, vaikams norma yra 10 valandų – įskaitant ir 1,5–2 valandos pietų miego. Tačiau pastebėta, kad šviesiuoju metų laiku vaikai miega valanda trumpiau. Tad nedideli miego trukmės svyravimai yra visiškai natūralus dalykas, jei tik tai neatsiliepia mažylio savijautai bei nuotaikai.
Nemokšiško žadinimo iškankinti
Daugelis tėvų vaikus ne tik žadina, bet ir migdo ne taip, kaip reikėtų. Pavyzdžiui, dauguma tėvų šventai tiki, kad jau jų vaiko tai tikrai niekas neprivers miegoti pietų. Kelis kartus patys pabandę jį paguldyti į lovą vidurdienį ir patyrę visišką nesėkmę, gimdytojai galiausiai visiškai numoja ranka į pokaičio miegą.
Tačiau dienos miegas nepaprastai svarbus visaverčiam ir harmoningam vaiko vystymuisi – tiek emociniam, tiek ir fiziologiniam. Todėl jūsų, kaip tėvų, pareiga yra organizuoti savo atžalai tokį aktyvų laiko leidimą, kad vaikas kaip reikiant nuvargtų ir užmigtų vos galvytę ant pagalvės padėjęs.
Jeigu, nepaisant visų pastangų, įtikinti vaiką atsigulti pogulio nepavyko, vakare turėtumėte nusiųsti jį į lovą pusantros dviem valandom anksčiau. Bet svarbiausia, išmokite suprasti savo mieguistus pyplius.
Miegant sulėtėja visų vidaus organų veikla – taip pat ir galvos smegenų. Tad nubusti per akimirksnį vaikui nepavyktų net labai norint. Nubusti, dėmesiui sutelkti reikalingas tam tikras laikas. Štai kodėl specialistai ir sako: žadinti vaikus rytais yra atskiras mokslas.
Kad nubudimas taptų maloniu procesu, o vaikas iš lovelės išsiropštų visada geros nuotaikos, reikalinga išmani metodika. Bet kaip tik ji dažniausiai ir būna klaidinga.
Aišku, rytais mamos ir tėčiai irgi privalo laikytis griežto grafiko, kad spėtų ir pusryčius patiekti, ir vaiką aprengti, ir patys dar į darbą susiruošti. Todėl vaiko atsisakymas šokti iš patalo tą pačią akimirką, kai buvo liepta, ir klusniai vykdyti visus nurodymus, gali išvesti iš pusiausvyros net kantriausius iš tėvų. Tad, kam slėpti, retkarčiais ir balsą pakeliame, ir jėga iš lovos juos ištempiame...
Bet supraskite, kad ašaros ir nuoširdi nuoskauda yra natūrali vaiko reakcija, kai, pramerkęs akis, jis vietoj mylinčios besišypsančios mamos pamato susinervinusią furiją. Galiausiai visi šeimos nariai rytą namus palieka sudirgę, bjaurios nuotaikos, nelaimingi ir jausdami užslėptą kaltę vienas prieš kitą.
Nubudimo taisyklės
Psichologai pataria, kaip turėtų atrodyti taisyklingas, sveikas nubudimas.
Svarbiausia, anot jų, yra švelnumas ir jokios prievartos. Nederėtų įsiveržti į vaiko kambarį it viesului su šauksmais. Į miegamąjį įeikite tyliai, truputį po jį pavaikščiokite, kad mažylis per miegus pajustų: patalpoje jis nebėra vienas.
Įjungti ryškią šviesą irgi jokiu būdu negalima – jei už lango vis dar tamsu, užteks silpnos naktinės lempelės. Jeigu mėgstate keltis su muzika, geriau jau melodija būtų lėta, rami. Puikiai tiks ir natūralūs gamtos garsai.
Ko išvis jokiomis aplinkybėmis, pasak psichologų, negalima daryti, tai traukti nuo vaiko antklodę ar pagalvę, purtyti už rankų, kojų (jau nekalbant apie veidelio šlakstymą vandeniu). Prisėskite ant lovos krašto, švelniai paglostykite rankytę ar pėdutę. Mamos ar tėčio balsas negali būti ne tik kad šiurkštus, bet net pernelyg garsus. Tyliai pradėkite pasakoti mažyliui, kad saulutė jau nubudo, už lango paukšteliai čiulba, taigi ir jam atėjo metas keltis. Tada suteikite vaikui truputį laiko pasirąžyti ir psichologiškai pasiruošti nubusti.
Psichologų tikinimu, pirmasis dalykas, kurį rytais turėtų pamatyti mažylis pramerkęs akis, – tai bet koks geltonos spalvos daiktas. Sako, ši spalva teigiamai veikia organizmo energijos atsargas.
Savo mažylio „baterijai“ įkrauti galite naudoti kad ir geltonos spalvos pliušinį žaislą. Kai kurie ekspertai pataria šalia vaiko lovelės laikyti dubenį su citrusiniais vaisiais. Mat ryškios sodrios spalvos skatina malonumo hormonų endorfinų išsiskyrimą.
Puikiai nuteikia ir bendri rytiniai užsiėmimai. Paprašykite savo atžalos, pavyzdžiui, padėti nudengti pusryčių stalą: sukelti nešvarius indus į plautuvę, sudėti produktus atgal į šaldytuvą ir panašiai. Maži vaikai dievina padėti suaugusiesiems – nepamirškite to.
Jokių staigių judesių!
Labiausiai paplitusi klaida, kurią daro daug tėvų, – vaikų nubudimui jie skiria per mažai laiko. Iš pradžių jiems gaila trikdyti mažylio miegą, o kai jau nebelieka kitos išeities, be ceremonijų tempia jį iš šiltos lovos ir reikalauja: a) greitai ir sočiai pavalgyti, b) žvaliu žingsneliu keliauti į darželį, nes mamytė ar tėvelis ir taip per juos vėluoja į darbą.
Specialistai aiškina, kad nuo vaiko prabudimo iki tikro kėlimosi turėtų praeiti ne mažiau kaip 5–10 minučių.
Visi gerai žinome, kad jeigu iš ryto išlipsime iš lovos „ne ta koja“, visa diena bus nei šiokia, nei tokia. Tik ne visi žinome, jog tas pats dėsnis galioja ir mūsų mažiesiems – ir gal net labiau nei suaugusiesiems.
