Ekonominio nuosmukio pranašai ir teoretikai tikina - ekonomikos augimas lėtėja, infliacija auga ir augs, nuosmukis neišvengiamas.
Šiauliuose gyvenantis „Baltik vairo“ direktorius Dirkas Cvikas pasakoja, kaip gerą dešimtmetį trukusi recesija keitė vokiečių gyvenimo būdą ir įpročius.
Prieš trejetą su trupučiu metų, kai Lietuvos ekonomika augo pašėlusiu tempu, D. Cvikas atvirai pasakojo apie Europos senbuvės Vokietijos išgyvenamą krizę ir tautą užvaldžiusius pesimizmo ir baimės dėl ateities jausmus. Tuo metu populiariausia Vokietijoje buvo nacionalinio žurnalo „Der Spiegel“ redaktoriaus išleista knyga „Supervaigždės smukimas“, analizavusi daugiau kaip dešimtmetį užsitęsusios Vokietijos recesijos priežastis. Lietuvą tada D. Cvikas pavadino kylančia žvaigžde.
Dabar padėtis pasikeitė. Vokietijoje pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius didinamos algos, o Lietuva - ant realios ar prognozuojamos krizės krašto.
„Nenorėčiau kalbėti apie krizę, dar neaišku, ji bus ar ne“, - sakė D. Cvikas. Tačiau jis sutiko pasidalinti patirtimi šalies, neseniai išgyvenusios giliausią per paskutinius dvidešimt metų ekonomikos krizę.
Pinigai suplaukė į bankus
Kai atsirado baimė dėl ateities, pasakoja D. Cvikas, vokiečiai pradėjo taupyti - vietoj paskolų ir investicijų jie dėjo indėlius į bankus. Tad, prasidėjus recesijai, šalies bankuose atsirado fantastinis sutaupytų lėšų kiekis. Nors buvo raginama daugiau vartoti, kad vėl įsisuktų ekonomika, kiekvienam asmeniškai tai nerūpėjo - žmonės ir toliau taupė.
Tam tikrą saugumo jausmą, pasak D. Cviko, suteikia ir investicijos į nekilnojamąjį turtą, ypač, jei neturi savo būsto. Todėl net ir nuosmukio laikotarpiu nekilnojamojo turto rinka - naujų butų ir namų statyba - nesustoja, nes būstas - tai saugumas.
O kuro ir šildymo brangimas, kurio taip neramiai laukia Lietuva, skatina pagalvoti apie bėgimą nuo centrinio šildymo priklausomybės. Tai nereiškia, kad žmonės masiškai keliasi į malkomis kūrenamas sodybas, tačiau didėja susidomėjimas alternatyviomis šildymo galimybėmis, žmonės renkasi mažesnius būstus. Be abejonės, didėja ekonominės klasės automobilių paklausa.
Taupyti madinga
Ekonominio nuosmukio laikotarpiu Vokietijoje išpopuliarėjo ir suklestėjo pigių produktų tinklai su ribotu asortimentu, kurie dėl didesnės apyvartos galėjo pasiūlyti produktus mažesnėmis kainomis.
Jei anksčiau aukštesnės socialinės padėties vokiečiui lankytis tokiose parduotuvėse buvo neprestižiška, krizės metu prestižas nuėjo į antrąjį planą. Taupyti tapo madinga.
D. Cvikas taupymo madą iliustruoja pavyzdžiu iš nuosmukio laikotarpio: „Susirinko ratas gana pasiturinčių draugų. Šeimininkas, vaišindamas visus geru vynu, būtinai pasigiria, kaip pigiai jį įsigijo. Nes tai - madinga.“
Anot D. Cviko, taupymą ėmė skatinti ir didžiulės rinkodaros kampanijos, o didieji prekybos centrai ėjo į rinką su naujais šūkiais, pavyzdžiui: „Kas netaupo, tas - kvailys.“
Taip pamažu vokiečių sąmonėje įsitvirtino naujas kodas: „Taupumas yra šiuolaikiškas mąstymas.“
D. Cvikas pastebėjo dar vieną sunkmečio dėsningumą: sėkmingiausiai vertėsi gamintojai, orientuoti arba į labai pigią, ar į labai brangią prekę, tuo tarpu vidutinis kainos ir kokybės santykis prarado paklausą.
„Arba aš perku labai gerą ir labai brangų daiktą, arba aš esu labai gudrus ir taupau“, - taip mąstė vokiečiai.
Pigus maistas - nebūtinai prastesnis
Vokietijoje nebuvo populiari nuostata, kad taupymas maistui yra taupymas sveikatos sąskaita ir kad pigūs produktai yra niekam tikę. Pasak D. Cviko, Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad analogiškų maisto produktų kokybė prestižinėse parduotuvėse ir vadinamuosiuose „diskaunteriuose“ nė kiek nesiskiria. Žinoma, pigūs produktai buvo pardavinėjami be garsių gamintojų vardų.
D. Cviko nuomone, ir Lietuvoje veikia panaši sistema, tik ji nereklamuojama. Kiekvienas prekybos centras prekiauja pigesne produktų linija su nuosavais prekybos ženklais, nenurodydamas gamintojo. „Esu įsitikinęs, kad tai tas pats gamintojas, kurio šalia stovinti brangi prekė yra ne ką geresnės kokybės. Tik apie tai atvirai nekalbama, nes nuo to nukentėtų brangesnės prekės pardavimas“, - sako D. Cvikas.
Drabužių miesteliai
Prie taupymo vajaus prisijungė ir garsūs drabužių gamintojai. Geriausias pavyzdys, pasakoja D. Cvikas, - garsus prekinis ženklas „Esprit“, kuris labai sėkmingai ėmė pardavinėti madingus ir kokybiškus drabužius už patrauklią kainą.
Netrukus labai išpopuliarėjo dar viena tendencija - įmonės gamintojos ėmė kurti savo prekybos taškus, kuriuose pardavinėjo produkciją didmeninėmis kainomis. Šalia Štutgarto yra miestelis, kurio beveik pusę užima garsių gamintojų - nuo „Boss“ iki „Esprit“ - prekybos taškai. Į šį miestelį kasdien suvažiuoja pirkėjų autobusai iš vietovių 500 kilometrų spinduliu.
Anot D. Cviko, tai vienas iš variantų, kaip sąlyginai brangios prekės gali išlaikyti savo gamybą, apyvartą ir netgi didinti paklausą.
Išlipti padėjo nepopuliarūs sprendimai
Vokietija iš duobės jau išlipo. Šiuo metu vyksta diskusija apie didžiulį - iki penkių procentų per metus - atlyginimo augimą. D. Cviko teigimu, Vokietijos masteliais - tai nesuvokiamas dalykas, fantastinis skaičius, tokio augimo jo karta neatsimena.
D. Cvikas pasakoja, kad recesijos laikotarpiu socialiniai partneriai - Vyriausybė, verslas ir profesinės sąjungos - buvo sutarę nekelti atlyginimų, tad realusis atlyginimas mažėjo. O dabar jie nutarė leisti žmonėms dalyvauti vėl kylančiame gyvenime.
Vokietijos ekonomistai, analitikai šiandien Vokietijoje gerėjančią situaciją sieja su buvusio kanclerio Gerhardto Šrioderio priimtais kažkada labai nepopuliariais ir kritikuotais sprendimais, dėl kurių buvęs kancleris iš dalies nebuvo perrinktas ir užleido vietą Angelai Merkel.
Kancleris Helmutas Kolis, buvęs dar prieš G. Šrioderį, pavadinęs Vokietiją kolektyvine atostogų visuomene, kaip parodė laikas, buvo visiškai teisus.
O A. Merkel vyriausybė, anot D. Cviko, priėmė protingą taktiką neatšaukti savo pirmtako sprendimų. Recesija Vokietijoje baigėsi, praėjus porai metų po kardinalių sprendimų mažinti socialinės rūpybos išlaidas ir liberalizuoti darbo kodeksą, leidžiant darbdaviams lengviau kvėpuoti ir rizikuoti.
Nijolė Koskienė
