"Romanovas - savotiškas žmogus. 2006 metais dirbau "Reutovo" ekipoje ir kartą žmona mane pakvietė prie telefono.
- Sveikas. Kaip tu? Ar turi laiko? Atvažiuok į Škotiją dirbti vyriausiuoju treneriu, - išgirdau ragelyje.
- Koks tavo vardas? - paklausiau.
- Volodia.
- Nesuprantu. Pasakykite tėvavardį.
- Vladimiras Nikolajevičius.
- Gal iš pradžių susitikime, susipažinsime, ypač kai jūs kviečiate mane dirbti vyr. treneriu.
- Aš viską žinau apie tave. Man reikia tavęs, - kalbėjo Romanovas.
Vis dėlto susitikome po trijų dienų.
- Aš atleidžiu Valdą Ivanauską. Man jis nepatinka, - tėškė Vladimiras.
"Hearts" buvo vieni Škotijos čempionato lyderių ir norėjo patekti į Čempionų lygą.
- Man reikalinga viza, - atsakiau.
- O, tu brokuotas.
- Kuria prasme?
- Na, jei neturi vizos. Štai telefono numeris – tau viską padarys. Atskrisk į treniruočių stovyklą Nicoje, dvyliktą valandą išplaukiame su jachta iš Monako, - nurodė Vladimiras.
Skridau į Nicą su V.Romanovo sūnumi Romanu. Nusileidome. Oro uoste jis laukė manęs su Eduardu Malofejevu ir žurnalistais.
- Kodėl vėluojate? - sušuko Vladimiras. - Jachta nuplaukė.
Kažkokie žmonės griebė mūsų lagaminus ir nuvežė į oro uosto gilumą. Skrendame sraigtasparniais virš Viduržemio jūros. Aš pagalvojau: "Na, bent jau kažką savo gyvenime pamačiau".
Nusileidome prieplaukoje. Atpūškavo dvi valtys, pakrovė mūsų daiktus ir išvykome. Netrukus pasiekėme jachtą, kur jau laukė visa komanda.
Jachta - prašmatni. Mus pasitiko treneris Valdas Ivanauskas ir pakvietė papietauti. Romanovas liepė: "Malofejevai, atsisėsk iš dešinės - tu esi mano dešinioji ranka. Valdai, eikite prie komandos - tu dar per jaunas.
O tu, Tolia, sėsk kairėje".
Staiga Romanovas apsižvalgė ir sušuko: "Kur mano telefonas?".
Paaiškėjo, kad striukė su telefonu, kredito kortelėmis ir pasu liko mus atgabenusioje valtyje. Jachta buvo sustabdyta, ir kol mes apie keturiasdešimt minučių valgėme, Romanovo darbuotojai valtimi išplaukė į jūrą, grįžo su striuke ir pakabino ją ant kėdės. Jis net neatsisukdamas, tarsi nieko nebūtų atsitikę, paėmė telefoną iš vidinės kišenės ir pradėjo kalbėtis.
Mums paskirstė kajutes ir pamaniau: "Jis pakvietė į futbolo komandą, o mes jachta plaukiojame. Kur treniruosimės? Paklausiau Malofejevo. Jis sakė: "Tave girdo, valgydina, plaukiok ir būk laimingas".
Po kelių valandų visa komanda susėdo į dvi mažas valtis ir nuplaukė į krantą. Atsidūrėme kažkokiame Prancūzijos mieste. Įlipome į autobusą, prabėgo vos dešimt minučių ir pasiekėme puikų stadioną. Vyko pusantros valandos treniruotė.
Valdas treniruoja, o mes su Malofejevu stebime. Tada atgal į jachtą - vakarienei. Aš net nesupratau, kokiame mieste buvome. Kitą dieną - vėl į naują vietą. Ir taip - kasdien. Šioms treniruotėms Romanovas išleido 250 000 tūkst. eurų.
Trečią dieną jis sako:
- Klausyk, o tu tik vokiečių kalbą moki?
- Taip, - atsakiau.
- Ir ką tu čia darysi? Susiruošk ir po savaitės - namo. Pasirodo, esi čia nereikalingas.
Begėdiška! Jis ištraukė mane iš Maskvos, o dabar taip kalba.
Bet buvo sudėtinga situacija – vienas treniruočių ciklas baigėsi septintą dieną, o kitas, Austrijoje, turėjo prasidėti vienuoliktą. Malofejevo viza Europos Sąjungoje - vienkartinė ir tarp dviejų ciklų jam būtinai reikėjo grįžti į Maskvą.
Jis nuėjo skųstis Romanovui, tas sako: "Eduardai, viską sutvarkysime".
Stebiu iš šono: Vladimiras skambina kažkur, bet nieko negali padaryti. Sakau Romanovui: "Baigėsi pinigai mano telefone. Duokite man telefoną ir per pusvalandį išspręsiu visus vizos Malofejevui klausimus". Jis dar bandė pusvalandį - jokios naudos.
Tada Romanovas suriko Ivanauskui: "Valdai, tu turi du telefonus! Duok vieną Anatolijui". "Kaip tai?" - nustebo treneris. "Aš sakau – duok".
Pasiėmiau telefoną, paskambinau draugams, viską sutvarkiau ir sakau:
"Antradienį Malofejevas galės skristi iš Maskvos į Austriją". Romanovas viską stebėjo ir man padovanojo Ivanausko telefoną.
"O kam jis man? - klausiu. - Juk aš grįžtu atgal į Maskvą".
Romanovas: "Pirmadienį pasitiksi komandą Austrijoje. Patikrink viešbutį, aikštę ir viską man praneši".
Sakau Romanovui: "Arba aš dirbu, ar ne. Jei grįšiu į Rusiją, "Reutovo" mane dar gali priimti".
Romanovas: "Ne, man reikia tavęs".
Atvykau į Austriją (tai buvo 2006 m. pasaulio čempionato Vokietijoje metu), po dviejų ar trijų dienų sulaukiau skambučio iš Romanovo: "Turiu du VIP bilietus į artimiausias rungtynes, o aš esu vienas - tegul skrenda kas nors į Miuncheną".
Ir kaip skristi? Rungtynės prasideda po trijų valandų. Romanovas: "Ką? Nespėsite?".
"Taip, vien tik iki Linco reikia važiuoti pusantros valandos", - pasakiau.
"Tada užsukite pas mane rytoj ryte į viešbutį. Aš nenoriu skristi, geriau su automobiliu į Austriją atvažiuosiu".
Atvykstu į Miuncheną ryte. Romanovas pusryčiauja:
- O tu ką čia darai?
- Jūs paprašėte atvažiuoti ryte.
- Kodėl vakar į futbolą neatvykai?
- Būčiau nespėjęs.
- Kur vairuotojas?
- Aš pats už vairo.
- Jūs?! Eime.
Mūsų kelionė į stovyklą Austrijoje (penktą valandą vakaro "Hearts" turėjo žaisti draugiškas rungtynes) buvo pats baisiausias košmaras. Jis man nuolat nurodinėjo, kur sukti bei vis kažko mokė.
- Ar jūs čia važinėjote anksčiau? - klausiu.
- Niekada.
- Ir kaip jūs žinote, kur važiuoti?
- O tu neteisingai važiuoji. Vėluoji. Štai rugiai auga.
Ir taip visą kelią. Romanovas - unikalus žmogus. Prie ko čia rugiai?
- Mes vėluojame! - piktinosi Romanovas. - Tu pažadėjai per keturias valandas ten patekti, bet mes vis dar kažkokiame kaime. O, čia irgi kažkokie futbolininkai bėgioja.
- Ei, tai jūsų komanda. Atvykome.
- Kaip?! O!
Po poros dienų Romanovas sako: "Anatolijau, man reikia surasti ežerą – kad būtų tylu, ramu. Kad atsijungčiau dvi arba tris valandas".
Radau ežerą už septynių kilometrų – nupjauta pieva, šimto penkiasdešimt metrų uola.
Su Romanovu atėjome pusę šešių ryte. Paukščiai dar nečiulba. Kažką jam tariau, Vladimiras prabilo:
- Taip, tylėk. Klausykis - to niekada išgirsi.
- Ko?
- Tylos.
Po penkiolikos minučių sučiulbo paukščiai, pradėjo vaikščioti žmonės. Romanovas - man: "Dabar gali kalbėti. Tu man radai vietą, kurios aš ieškojau. Palieku komandos viešbutį - būsiu čia".
Tada jis sako: "Užsakyk automobilį ketvirtai ryto."
Nuvykau pas namo savininką, kur persikėlė Romanovas, derėtis dėl transporto priemonės, paėmiau raktus ir einu miegoti.
3.45 val. Vladimiras tarė: "Eikime".
Kur - nežinia. Jo įprotis – nepasakyti iki galo. Išeiname į gatvę - nėra automobilio. Pavogė? Žadinu šeimininką, o jis: "Jau šimtą metų niekas čia nevagia."
Romanovas ant manęs pyksta: "Tu viską man sugadinai!".
Paaiškėjo, kad namo savininko tėvas pamatė, kad automobilis stovi prie įėjimo ir naktį įvažiavo į garažą.
Sėdame į automobilį.
- Kur mes važiuosime?
- Ten, kur rugiai!
- Kokie rugiai?
- Neatsimeni? Mes važiavome prieš keturias dienas, o aš tau sakiau "rugiai".
- Taigi jie buvo netoli Miuncheno.
- Ieškok.
Suradome tuos rugius. Aušta, žmonių nėra. Romanovas paėmė peilį, nuėjo į lauką, pradėjo pjauti stiebus,susuko vainiką, užsidėjo. Šaukia man: "Tu esi laimingas žmogus. O galėjai skristi tada į Maskvą".
Po treniruočių stovyklos Romanovas sako: "Atleidžiu Ivanauską. Tu - vyr.treneris".
Aš įtikinėjau jį paskirti treneriu Malofejevą, o ne mane, bet po pusės metų visgi juo tapau.
Tada Romanovas teigė: "Iš manęs jau juokiasi. Ketvirtą trenerį keičiu ".
Draugiškose rungtynėse prieš "Barcelona" su Ronaldinho priešakyje ir stebint 60 tūkstančių žiūrovų Romanovas norėjo išeiti į aikštę ir žaisti.
Aš jam neleidau: "Būtumėte iš anksto įspėjęs, būtume pasirengę. Užjuoks."
Vladimiras man pasakė: "Tu ne treneris!".
