Koronavirusas – ne pirmasis žmonijos priešas, kuriam įveikti yra pasirenkama masinė vakcinacija. Šimtai milijonų žmonių išgyveno tik dėl to, kad atsirado būdas sutramdyti nematomą žudiką, kuris terorizuoja visą pasaulį. Aišku, jeigu jiems pasisekė gyventi ten, kur medicinos pagalba juos pasiekė laiku.
BBC parinko kelis pavyzdžius, kaip vakcinos pakeitė žmonių likimus.
Raupai
Būtent skiepai nuo raupų yra bene sėkmingiausia sėkmės istorija šioje medicinos srityje.
Vien per XX a. ši itin užkrečiama virusinė liga pražudė daugiau nei 300 mln. žmonių. Net iki 30 proc. užsikrėtusiųjų virusu mirdavo, dažnai kančiose, nes jų kūną padengdavo pūvančių audinių ruožai. Likusieji apakdavo arba visam gyvenimui likdavo su baisiomis žymėmis ant odos.
Žmonija ilgus šimtmečius ieškojo nors kokios priemonės nuo raupų – ir galų gale, sukūrė pirmąją vakciną.
Idėja, kad dirbtinai sukelta silpna ligos forma suformuoja imunitetą, tikėtina, gimė Kinijoje. Manoma, kad X a. žmonės šioje šalyje įtraukdavo į kvėpavimo takus smulkintų raupų šašų arba pamirkydavo vatoje pūlinius ir palaikydavo ausyje. Afrikoje su adata po oda „pratempdavo“ pūliniais suvilgytą siūlą.
Didžiojoje Britanijoje XVIII a. skiepijimą nuo raupų aktyviai propagavo garsioji aristokratė ir intelektualinė ponia Mary Montague, kuri pati jaunystėje persirgo raupais ir susipažino su atitinkama praktika Turkijoje, kur jos vyras dirbo ambasadoriumi.
Tačiau tokie metodai patikimumu nepasižymėdavo. Kas trisdešimtas pacientas galų gale iš tiesų susirgdavo sunkia raupų forma ir mirdavo.
Tuo metu britų fermeriai jau seniai pastebėjo, kad karvių raupai žmogui yra užkrečiami, tačiau ne tokie mirtini. Ištyręs šį reiškinį gydytojas Edwardas Jenneris sukūrė jų pagrindu patikimą ir saugią vakciną.
1796 m. gegužės 14-ąją jis paskiepijo 8-metį vieno fermerio sūnų, kuris vėliau sėkmingai sulaukė senatvės. Dar po kelerių metų jis išleido dabar jau istorine vadinamą brošiūrą „Karvių raupų priežasčių ir poveikio tyrimas“ – savo lėšomis, nes Karališkoji mokslo bendruomenė E. Jennerio metodu nelabai pasitikėjo.
Abejonės išnyko tuomet, kai Didžiosios Britanijos kariuomenę ir laivyną paskiepijo privaloma tvarka – ir niekam dėl to nieko blogo nenutiko.
Praėjus dar šimtmečiui mikrobiologas Louis Pasteuras, norėdamas pažymėti E. Jennerio indėlį, visus preparatus, kurių esmė yra suformuoti dirbtinį imunitetą, pasiūlė vadinti vakcinomis: prancūziškai „vache“ yra vadinama karvė.
Neturtingose valstybėse raupai siautėjo dar pusantro šimtmečio. Galutinai išnaikinti ligą padėjo PSO 1967-aisiais suorganizuota masinio skiepijimo kampanija.
Manoma, kad kolektyviniam imunitetui pasiekti yra reikalinga paskiepyti ne mažiau nei 80 proc. gyventojų. Vakcinuoti kelis milijardus žmonių buvo neįmanoma, todėl pasirinkta pakankamai efektyvi „tikslinės imunizacijos“ strategija, pirmą sykį išbandyta rytų Nigerijoje: operatyviai nustatyti raupų židinius ir skiepyti kaimyninius gyventojus. Išnaikinti raupus regione, kuriame gyveno 12 mln. žmonių, pavyko paskiepijus vos 750 tūkst.
Šiuo metu Žemėje „gyvų“ virusų pavyzdžių liko vos keliose vietose: aukščiausią apsaugos lygį turinčiose laboratorijose Rusijoje ir JAV.
Poliomielitas
Ši liga nužudė daug mažiau žmonių, negu raupai, tačiau yra daug negailestingesnė savo pasekmėmis išgyvenusiems.
Užsikrečiama ja dažniausiai vaikystėje. Virusas patenka į organizmą per burną, vėliau apsigyvena kraujyje ir pažeidžia nervų sistemą, dažnai sukeldama nepagydomą nervų paralyžių. Dažniausiai pažeidžiamos kojos, tačiau kas dešimtas pacientas miršta dėl dusulio ir plaučių raumenų paralyžiaus.
Vienintelė tokių ligonių viltis tapo specialių deguonies kamerų veikla, leidusi ventiliuoti plaučius. 1920-aisiais sukurtas įrenginys ir buvo pavadintas „Geležiniais plaučiais“. Šiose metalinėse kapsulėse žmones praleisdavo savaites, o tie, kuriems pasisekė mažiau – visą likusį gyvenimą.
Poliomielitas, skirtingai nuo raupų, neturi išorinių požymių, jį identifikuoti pavyko tik 1905-aisiais švedų mokslininkui Ivarui Vikmanui. Pagerėjus geriamojo vandens kokybei daugelyje miestų sumažino ne tik poliomielito atvejų skaičių, tačiau ir žmonių, turinčio jam imunitetą, skaičių. Ligos protrūkiai darėsi vis labiau pastebimi.
Iš pradžių buvo klaidingai manoma, kad poliomielitas yra labiau išsivysčiusių šalių liga. 1952-aisiais JAV medikas Jonas Salkas sukūrė vakciną nuo šios ligos. 1961-aisiais jo kolega Albertas Seibinas sugalvojo patobulintą jos versiją, kurią buvo galima ryti. Ligos atvejų skaičius JAV ir Europoje staigiai pradėjo kristi.
Būtent su poliomielito vakcinomis yra susijusi viena iš baisiausių klaidų per visą žmonių vakcinavimo istoriją. 1955-aisiais JAV bendrovė „Cutter Laboratories“ per klaidą išleido daugiau nei 100 tūkst. preparato dozių, kurių sudėtyje buvo gyvas poliomielito virusas. Dėl to mirė dešimt vaikų, 160 liko paralyžiuoti visam gyvenimui.
1988-aisiais PSO paskelbė poliomielito naikinimo visame pasaulyje programą. 1994-aisiais buvo paskelbta, kad JAV jau atsikratė šios ligos. 2000-aisiais – Kinija, Japonija ir Pietų Korėja, 2002-aisiais – Europa, o 2014-aisiais Pietryčių Azija.
Ekspertų teigimu, dėl poliomielito vakcinos išliko gyvi 1,5 mln. žmonių, 18 mln. žmonių gali vaikščioti.
Šiuo metu poliomielito židiniai fiksuojami tik karo ar neramumų nualintuose Afganistane, Pakistane ir Nigerijoje, kur diagnozuojama dešimtys atvejų per metus.
Tymai
Vakcinacija nuo tymų yra sėkmingo ir nesėkmingo atvejo pavyzdys. Ebolos viruso protrūkis Afrikoje, kuris sutraukė viso pasaulio dėmesį, pražudė apie 20 tūkst. žmonių. Tymai vien praėjusiais metais patyliukais nužudė 207,5 tūkst., nors vakcina nuo šio viruso sukurta dar 1963-iaisiais.
Itin užkrečiamas virusas plinta kosėjant ar čiaudint arba tiesioginio kontakto su užkrėstuoju metu ir sukelia aukštą temperatūrą, bėrimus. Itin sunkiais atvejais, kurie gali baigtis mirtimi, – virškinimo sutrikimus, plaučių uždegimą ir abiejų smegenų pusrutulių uždegimus.
Iki vakcinos sukūrimo tymai kasmet nusinešdavo vidutiniškai po 2,6 mln. žmonių gyvybių. Tačiau suvaldyti šio viruso visiškai nepavyko, nes dėl itin didelio užkrečiamumo tam prireiktų imunitetą suformuoti net 95 proc. žmonių.
JAV ir Europoje sergamumas tymais pastaruosius kelerius metus vėl pradėjo augti dėl „antivakserių“ įtakos ir socialiniais tinklais plintančios informacijos.
Postūmį šiam judėjimui dar 1998-aisiais davė britų medikas Andrew Jeremy Wakefieldas, tuomet publikavęs straipsnį apie tai, kad kombinuotas skiepas nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės tariamai vaikams sukelia autizmą. Nors tyrimo duomenys vėliau ne sykį buvo paneigti, o pats A. Wakefieldas neteko gydytojo licencijos dėl nesąžiningo mokslinio darbo, jo pasėta abejonės sėkla brandina vaisius nekritiškoje visuomenėje iki šiol.
Jeigu Europoje ar kitų žemynų išsivysčiusiose šalyse medicina su tymais dažniausiais dar susitvarko ir dažniausiai išvengiama tragiškos ligonių istorijos baigties, tai Afrikoje viskas yra daug blogiau. Tymų protrūkis Demokratinėje Kongo Respublikoje praėjusiais metais nusinešė daugiau nei 7 tūkst. žmonių gyvybių, dauguma jų buvo vaikai.
Pagrindinė besivystančių šalių problema yra, aišku, ne požiūris į ligą, o vakcinos bei medicinos infrastruktūros trūkumas. PSO jau paprašė iš JT šalių-narių papildomų 255 mln. dolerių, kad būtų galima finansuoti skiepijimą nuo tymų.
Maliarija
Mokslininkai mano, kad žmonės sirgo maliarija, taip pat žinoma kaip pelkių karštinė, dar priešistoriniais laikais.
Ir šiuo metu apie pusė žmonijos yra rizikos užsikrėsti maliarija zonoje, o 400 tūkst. žmonių kasmet miršta nuo šios ligos. Apie pusė visų mirties atvejų fiksuojama Afrikoje.
Ligą sukelia parazituojanti bakterija, maliarinis plazmoidas, kuri patenka į žmogaus kraują po maliarinio uodo įkandimo.
Per ilgus šimtmečius nusistovėjo aiški kovos su maliarija strategija – pelkių, kuriose veisiasi uodai, sausinimas, tinklelių dėvėjimas ir vaistai, kurie geba padėti ankstyvosiose ligos stadijose. Tačiau jau pasirodė mokslinių tyrimų, kad maliarinis plazmoidas įgauna nuo jų imunitetą.
Vakcinos nuo maliarijos, kuri suformuotų imunitetą, kol kas nepavyko sukurti, nepaisant 32 metus trunkančio intensyvaus darbo ir išleistų tam 700 mln. dolerių.
Šiuo metu vienintelis naujos vakcinos tyrimas vyksta Ganoje, Malavyje ir Kenijoje, ir jis turėtų būti baigtas 2023-iaisiais. Pagal dabar turimus duomenis, ši vakcina apsaugo vos apie 40 proc. atvejų ir ne ilgiau nei ketveriems metams – tai labai kuklūs rodikliai, lyginant su vakcinomis nuo kitų ligų. Be to, būtina skiepytis net ne sykį ar du, o keturis sykius.
