Niekam šiandien ne paslaptis, kad užsieniečiai giria lietuvaites už grožį. Ne paslaptis, kad daugelis būna jų suvilioti. Ar taip buvo visuomet? Pažvelkime į XVII amžiaus keliautojų paliktus užrašus, kaip jie vertino lietuvaites.
1635 m. vokiečių imperatoriaus pasiuntinys Adomas Olearius, per Žemaitiją grįždamas iš Maskvos į Vokietiją, sutiko Lietuvos armijos kapitoną. Šis lietuvis pasirodė esąs be galo laimingas nauja pažintimi ir nusprendė parodyti visą savo svetingumą. Jo dvarelyje buvo surengtas didelis pokylis, kuriame vokiečių diplomatas su visa savo palyda praleido naktį gerdami ir siautėdami. Kitos dienos rytą, prieš išvykstant svečiams, šeimininkas dar norėjo pakviesti savo dvi dukras, “kad svečiams nieko daugiau nestigtų”. Vokietis diplomatiškai atsisakė tokio pasiūlymo. Toksai žemaičio poelgis primena Marco Polo, XIII a. antrosios pusės Venecijos keliautojo, tvirtinimą, kad Kinijoje tarp kai kurių tautelių egzistavo paprotys keliautojams leisti naudotis savo žmonomis, kad būtų atgrynintas kraujas. Buvo tikima, kad tai gali atnešti geresnę ateitį, nes užsieniečiai buvo laikomi išskirtiniais. Šiandien mokslininkai sutaria, kad toks paprotys tikrai galėjo egzistuoti mažose bendruomenėse. Deja, negalime pasakyti, kas sukosi Lietuvos armijos kapitono galvoje. Gal jis iš tikrųjų norėjo taip išreikšti dėkingumą ir pagarbą aukštam svečiui?
Leidimą užsieniečiams naudotis lietuvaitėmis patvirtina XVII a. pabaigos prancūzo Jordano de Colombier tekstas. Jame rasime fragmentą, kuriame tvirtinama, kad Lietuvoje sunkiai galima rasti nekaltą mergaitę, jaunesnę nei dešimties metų, o pirkliai, keliaujantys per šią šalį, gali jomis laisvai naudotis. Tačiau, autorius priduria, jeigu pabandytų nors vieną išsivežti - rizikuotų prarasti ir turtą, ir gyvybę.
Vienas iš žymiausių kelionių literatūros tyrinėtojų lenkų istorikas Antoni Mączakas iškėlė hipotezę, kad keliautojai elgėsi daug laisviau ir dažniau patirdavo įvairius meilės nuotykius nei tėvynėje pasilikę tautiečiai. Galbūt todėl gausiuose žodynėliuose, skirtuose atvykstantiems iš užsienio, būdavo išvardijamos ne tik intymiausios kūno dalys, bet ir įvairūs posakiai, skirti gundymui ir įvairioms intymioms situacijoms. A. Mączakas mano, kad nestabilus ir nepastovus gyvenimo būdas galėjo būti laisvesnio seksualinio gyvenimo priežastis. Vietinės moterys savo ruožtu buvo linkusios lengviau atsiduoti vyrams, kurie “greitai išnyks už horizonto”.
Kitus mums nemažiau keistus senovės lietuvių gyvenimo faktus aprašo Johanas Arnoldas von Brandtas. Šis vokiečių tautybės profesorius XVII a. pabaigoje keliavo po Žemaitiją ir Prūsijoje esančias lietuvių apgyvendintas žemes. Autorius tvirtino, kad lietuvių vaikinai pradeda ieškotis žmonų nuo 17-18 metų amžiaus. Tačiau jų seksualinis gyvenimas prasideda daug anksčiau. Dar daugiau, jie mieliau į žmonas ima ne nekaltas mergaites, bet vieną ar daugiau vaikų turinčias moteris. Taip yra apsisaugoma nuo grėsmės šeimai likti bevaikei. Profesorius tvirtina, kad vaikai yra ypač vertinami šioje šalyje. Priduriama, kad sutuoktiniai prieš vedybas išbando vienas kitą lovoje ir jei lieka patenkinti, tuokiasi.
Manoma, kad didelėje Europos dalyje, prieš krikščionybės įsitvirtinimą buvo įprasta merginoms gyventi laisvą seksualinį gyvenimą. Dar daugiau, jei po vedybų vyras sužinodavo, kad jo žmona nekalta, palikdavo ją. Buvo tikima, jog vyro “nepaliesta” mergina nebuvo verta santuokos. Anot J. A. von Brandto aprašymo, šie papročiai buvo plačiai paplitę ir tarp lietuvių.
Etnografė Pranė Dundulienė pabrėžia, kad vaikai užėmė svarbią vietą lietuvių šeimos gyvenime. Todėl gali būti, kad J. A. von Brandtas sakė tiesą tvirtindamas, kad lietuviai siekė turėti kaip galima daugiau vaikų ir todėl rinkdamiesi žmonas pirmenybę teikdavo jau turinčioms vaikų moterims. Tačiau, kita vertus, buvo pakankamai daug šeimų, vengusių turėti daug vaikų, ypač tų, kurios turėjo mažiau žemės ir nenorėjo jos dalyti į dar smulkesnius plotus gausiems palikuonims. Dėl šios priežasties yra žinoma daugybė atvejų, kai nepageidaujamo vaisiaus būdavo atsikratoma įvairiausiais būdais (geriant specialią arbatą, sunkiai dirbant ir kt.). Atrodo, kad abortai irgi buvo labai paplitę, nes kartkartėmis Katalikų Bažnyčia juos uždrausdavo.
Kodėl intymūs dalykai taip domino keliautojus? XX a. antrojoje pusėje Vakarų Europoje atsirado nemažai studijų, skirtų besikeičiančiam XVI-XVII a. žmogaus požiūriui į intymumą. Pagrindinė tų studijų išvada yra ta, kad, palyginti su Viduramžiais, naujųjų amžių žmogus tapo uždaresnis, mažiau afišuojantis savo jausmus, drovesnis, akyliau slepiantis savo kūną. Tačiau žmogaus prigimties tai nepakeitė. Jis ir toliau domėjosi nuogu kūnu bei kitų žmonių intymiu gyvenimu. Išmestas iš viešo gyvenimo intymumas sugrįžo naujųjų amžių žmogui per literatūrą. Kaip tik dėl to nuo XVI a. matome erotinės spaudos gausėjimą ir intymių temų skverbimąsi į literatūrą. Šis vystymasis tam tikrą piką pasiekė XVIII a., kai kūrė garsusis markizas de Sade’as. Šiandien jo apraiškas matome išsipūtusiame interneto pasaulyje, kur didelė dalis informacijos skirta būtent šioms temoms. Neabejotina, kad senovėje įvairių tautų aprašymų autoriai, keliautojai ir diplomatai skelbę savo atsiminimus, jautė tokios temos paklausą ir nesivaržydami į savo darbus įtraukdavo išgalvotus ir realius erotinio bei intymaus gyvenimo pasažus.
Dar Viduramžiais atsiradę lietuvių intymaus gyvenimo faktai ir stereotipai buvo kartojami kelis tolesnius amžius. Negalima sakyti, kad jie yra visiškai klaidingi ir neatitinkantys realybės, tačiau trūkstant tyrinėjimų, negalima teigti ir priešingai. Padėtį komplikuoja dar ir tai, kad intymumo ir seksualumo sampratos prieš keletą šimtų metų buvo visiškai kitokios nei šiandien. Galima tik konstatuoti, kad nuo Viduramžių iki maždaug XIX a. Vakaruose egzistavo stereotipas, kad lietuvaitės buvo mažiau suvaržytos ir laisvesnių seksualinių papročių.
