2006 metų pavasarį Kevinas Systromas stovėjo prie kavos aparato kavinėje „Caffé del Doge“ Palo-Alto mieste, kai prie baro priėjo „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Prieš metus M. Zuckerbergas jau vakarieniavo su K. Systromu – jis jam pasiūlė išeiti iš paskutinio Stanfordo kurso, kad sukurtų fotoservisą „Facebook“ tinklui. K. Systromas tuomet atsisakė.
„Nėra nieko tokio tame, kad nueitum į start up'ą ir užsidirbtum aibę pinigų, tad aš nusprendžiau iš pradžių užbaigti mokslus. Tai buvo man gerokai svarbiau, – tvirtina K. Systromas. – Dabar aš žinau, kad ta idėja buvo sėkminga, bet man buvo įdomu, kas gausis man pačiam.“
Viskas K. Systromui baigėsi tuo, ko jis tuomet atsisakė, – darbu „Facebook“. Likęs Stanforde, K. Systromas sukūrė „Instagram“ papildymą, kuri M. Zuckerbergas nupirko už 1 milijardą JAV dolerių (K. Systromo dalis, apie 40 proc., atnešė jam, atitinkamai, 400 milijonų dolerių). Suma stulbinanti, ypač jeigu žinoti, kad start-up‘as ne tik neturi pajamų, bet ir jų gavimo modelio. Kompanijoje „Instagram“, kurios amžius vis dar nesiekia 2 metų, iki šiol yra tik 14 darbuotojų.
Užtat K. Systromas turi entuziazmo, kurio trūksta „Facebook“ po nesėkmingo išėjimo į biržą, kaip ir mobilią platformą – ja naudojasi daugiau nei 85 milijonai vartotojų, jie paviešino 4 milijardus nuotraukų, ir kiekvieną sekundę prie „Instagram“ prisijungia šeši nauji vartotojai.
Interneto milžinai mėgina įbrukti savo prekes mobiliųjų priedų rėmuose, tarsi perpildytą lagaminą į lentyną lėktuve, o fototinklas „Instagram“ nuo pat pradžių buvo mobilus – greitas, madingas ir elegantiškas. Keletas didžiojo piršo judesių – ir galima padaryti nuotrauką, ją redaguoti (panaudojant patogius filtrus) ir sudėti viską bendroms peržiūroms „Instagram“ tinkle. Dar keletas judesių – ir galima daryti viską, ant ko laikosi „Facebook“, taip pat ir rašyti komentarus ir dėti „laikus“. „Žmonės labiausiai už viską mėgsta nuotraukas, – tvirtina buvęs „Facebook“ komercijos direktorius Adamas D‘Angelo, kuris dabar vadovauja klausimų ir atsakymų puslapiui „Quara“ (ir taip pat tapo vienu iš „Instagram“ investuotojų). – Todėl jeigu jūs domitės fotografavimu, tai tam tikru aspektu geriau už visas kitas „Facebook“ funkcijas kartu sudėjus.“
K. Systromas, 1,95 metro ūgio aukštas vaikinas, pamėgo technologijas dar prieš įstodamas į universitetą. Būdamas dvylikos (dabar jam 28), jis draugams krėtė pokštus gimtajame Holistone (Masačiusetsto valstija), „AOL“ tinkle specialiomis programomis kontroliuodamas pelės rodiklį ir nutraukdamas ryšį su tinklu (dėl šių Barto Simpsono pobūdžio šunybių jo prieiga prie „AOL“ buvo užblokuota). Jis anksti įstojo į Stanfordą ir ketino studijuoti informatiką, tačiau pirmame kurse užsirašęs į pažengusių lygio informatikos paskaitas, suvokė, kad užsiima tik viena disciplina po 40 valandų į savaitę ir sunkiai pasiekia įvertinimą „gerai“: „Aš pradėjau galvoti, kad galbūt iš manęs nebus informatikos specialisto.“ Galiausiai jis baigė universitete „mokslinių ir inžinerinių valdymo pagrindų“ specialybę. „Iš esmės mane išmokė būti investavimo bankininku“, – teigia jis.
K. Systromas visada domėjosi verslu ir start up‘ais; laisvu laiku jis kurdavo tinklalapius, pavyzdžiui, Stanfordo skelbimų lentos analogą „Craiglist“. Dar vienas tinklalapis „Photobox“ buvo skirtas studentų organizacijos „Sigma Nu“ nariams, kurie galėjo talpinti ten nuotraukas iš paskutinio alaus gėrimo vakarėlio.
Trečiame kurse K. Systromas išvažiavo į Florenciją mokytis fotografijos. Jis atvyko į Italiją su aukšto lygio veidrodine kamera, tačiau dėstytojas pakeitė ją fotoaparatu „Holga“. Šis pigus plastikinis aparatas, leidžiamas Honkonge be ypatingų pakeitimų nuo 1982 metų, seniai tapo kultiniu ir surinko gerbėjų armiją, kuriems patinka neįprasti kvadratiniai kadrai su minkštu fokusu ir šviesos iškraipymais retro stiliuje. Iš Florencijos K. Systromas padavė paraišką dalyvauti elitinėje Stanfordo programoje „Mayfield Fellows“ – moksliniame-praktiniame seminare, kuris leidžia studentams pasinerti į start up‘ų pasaulį ir suveda juos su verslininkais ir mokslo kapitalistais.
Dėl šioss programos K. Systromas gavo stažuotę kompanijoje „Odeo“, iš kurios atsirado tinklas „Twitter“. Čia jis kūrė papildymus kartu su jaunu inžinieriumi Jacku Dorsey, kuris vėliau įkurs „Twitter“ ir mokėjimo kompaniją „Square“.
Po universiteto baigimo ir neilgo darbo „Google“ marketingo tarnyboje K. Systromas buvo pasamdytas kompanijos „Nextstop“, kuri vystė socialinių kelrodžių tinklalapį. Ten jis tapo Silicio slėnio lygio programuotoju. „Aš sukaupiau patirtį, kuri man pravertė, – pasakoja K. Systromas. – Dabar, vos tik atėjus į galvą kokiai nors idėjai, aš galiu ją įgyvendinti.“
K. Systromas paleido „Burbn“ savo dviejų kambarių bute San Franciske. Jis susidraugavo su Mike‘u Kriegeriu, gimusiu Brazilijoje, kuris baigė Stanfordo „Mayfield“ programą dvejais metais vėliau už K. Systromą ir dirbo prie asmeninio projekto – internetinio bendravimo puslapio „Meebo“. Kartą K. Systromas jam pasiūlė atsisiųsti savo naują priedą registracijai geografiniuose taškuose. „Aš nejaučiau didelio entuziazmo dėl priedų, paremtų geografija, tačiau „Burbn“ tapo pirmuoju, kuris man patiko“, – pasakoja M. Kriegeris. Jį sudomino galimybė peržiūrinėti įvairių savo draugų įvykių nuotraukas.
Po mėnesio K. Systromas pakvietė M. Kriegerį pusryčių, kad įkalbėtų jį mesti „Meebo“ ir tapti vienu iš „Burbn“ įkūrėjų. M. Kriegeris išėjo iš „Meebo“ ir paprašė JAV darbo vizos.
Pirmąją M. Kriegerio darbo dieną K. Systromas pareiškė, kad „Burbn“ neišgyvens – „Foursquare“ servisas jau įgavo per didelį pagreitį. Jiems reikėjo sukurti kažką visiškai naujo, ir jie nusprendė „Burbn“ paversti tik nuotraukų servisu, orientuotu į mobiliuosius įrenginius.
„iPhone tuomet buvo naujovė, žmonės kūrė fantastiškus dalykus, ir atsirasdavo nauji elgesio modeliai, – teigia K. Systromas. – Tai buvo galimybė sukurti naujo tipo servisą, socialinį tinklą, kuris būtų paremtas ne kompiuteriais, o mobiliaisiais įrenginiais.“
Įkūrėjai dvi savaites bendrai dirbo ties priedu, kurį pavadino „Codename“. M. Kriegeris darė klientinį priedą „Apple iOS“, o K. Systromas ėmėsi serverinės dalies. Prototipas atrodė kaip „iPhone“ priedas su bendravimo ir komentavimo funkcija. Rezultatas nepadarė įspūdžio nei vienam iš jų. K. Systromas nusivylė ir nusprendė padaryti pertrauką.
Ir būtent vieną iš to sunkaus laikotarpio dienų jo draugė Nicole Schuetz paklausė, kaip vienam iš jų draugų pavyksta į internetą dėti tokias nuostabias nuotraukas. K. Systromas atsakė: filtrai. Ir tuomet prisiminė, kaip jis darė nuotraukas su pigiu fotoaparatu Florencijoje. Likusią dienos dalį jis praleido su „Modelo“ alaus buteliu ir kūrė savo nešiojamajame kompiuteryje pirmą „Instagram“ filtrą, kuris dabar žinomas kaip „X-Pro II“.
Greitu metu gimė ir kiti filtrai, tokie kaip „Hefe“ (pagal alaus „Hefeweizen“ pavadinimą, kurį jis gėrė darbo metu) ir „Toaster“ (šuns, priklausiusio „Digg“ įkūrėjui Kevinui Rose‘ui, garbei). Partneriai pervadino savo produktą į „Instagram“ ir išdalino naują priedą savo draugams, kurie pradėjo talpinti filtrais apdirbtas nuotraukas socialiniuose tinkluose. Daugelis šių draugų buvo visai įtakingi aukštųjų technologijų pasaulyje – servisas greitai pradėjo įgauti populiarumą.
„Instagram“ priduoda prastos kokybės nuotraukoms iš telefono stilingą vaizdą. Vienas prisilietimas prie ekrano gali paversti banalų saulėlydį atviruku iš tropikų. Įdomiu galima paversti nesuvalgytą mėsainį, iš seno dviračio galima išgauti nostalgijos priepuolį. „Įsivaizduokite, tarsi „Twitter“ būtų mygtukas „Padaryti įdomų“, o „Tumblr“ – „Padaryti protingą“, – pasakoja K. Systromas. – Anksčiau dauguma fotopriedų vartotojui uždavinėdavo kažkokius klausimus. Jie siūlydavo jam būti prodiuseriu ir aktoriumi. „Instagram“ imasi magiško padažo gamybos pats.“
Tęsinį skaitykite rytoj
