Ir tai ne išgalvota istorija, o tikri įvykiai, kuriuos 1998-siais aprašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“. Ši istorija buvo apibūdinta, kaip „šlubuojantis Lietuvos teisingumas, arba kaip du pasmerktieji sugebėjo įrodyti savo nekaltumą“.
Atgal į praeitį
Ši istorija prasidėjo dar 1994-ųjų birželio 1-ąją. Tąkart iš Trakų rajone esančios Vievio sanatorinės mokyklos darbuotojo Klemenso D. tos pačios įstaigos kurikas Julius V. pasiėmė įstaigai priklausantį arklį.
Vyras su dar dviem asmenimis šienavo parke žolę. Vėliau visi trys prisigėrė ir nurūko su vežimu kito kaimo link. Senukas Klemensas D. susirūpino, kad vyrai nenudaigotų vienintelio mokyklos arklio. Apie tai pranešė įstaigos direktoriui Petrui M.
Abu vyrai tada nuskubėjo „pabėgėliams“ iš paskos. Pakeliui jie sutiko tą patį Julių V., kuris pažadėjo pats surasti arklį. Tą pavyko padaryti tik kitame kaime. Supykęs Petras M. išlaipino visus iš vežimo ir kartu su Klemensu D. grįžo į mokyklą. Tuo ši iš pažiūros nekalta istorija galėjo ir užsibaigti, bet...
Priekaištai pareigūnams
Dar tą patį vakarą pas mokyklos direktorių atlėkė uždusęs jo pavaduotojas ir pranešė, jog traktoriuje rastas negyvas Julius V. Buvo skubiai iškviesti Trakų kriminalistai, prokuratūros darbuotojai, kurie, kaip paaiškėjo vėliau, nei deramai apžiūrėjo lavoną, nei apklausė kartu su velioniu važinėjusius sugėrovus, nieko nefilmavo, nefotografavo.
Netikėtai išdygo „pagrindinis liudytojas“, toks kaimo, kuriame direktorius su darbuotoju aptiko vežimą su arkliu, gyventojas Jonas P. Jis esą matė, kaip direktorius su 72 metų Klemensu D. ant kelio spardė velionį Julių V. Ir plūdo ji visokiais žodžiais.
Kita „liudytoja“ teigė girdėjusi, kaip abu kaltinami vyrai esą kalbėję, kad Juliui V. daugiau arklio nebereiks, o tik karsto. To pakako, kad po 14 dienų būtų iškelta baudžiamoji byla. Kaip pagrindiniai įtariamieji suimami Pertas M. ir Klemensas D. Jie apkaltinti tyčiniu nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis. Abu „nusikaltėliai“ atsiduria Lukiškių kalėjime.
Situacija verčiasi aukštyn kojomis
Netrukus po sulaikymų savo parodymus atsiima „pagrindinis liudytojas“. Iškyla ir daugiau abejonių, todėl paskiriama pakartotinė teismo ekspertizė. Po pusantrų metų ekshumavus Juliaus V. kūną konstatuota, kad žmogui buvo sulaužyta 18 šonkaulių.
Šonkauliai buvo lūžę į vidaus pusę (kaip kad būtų nutikę auką spardant), o į išorę. Pareigūnams iškilo ir daugiau abejonių, todėl už grotų 1 metus ir 4 mėnesius praleidę du įtariamieji yra išteisinami dėl nužudymo. Ekspertai paskelbia, kad Julius V. žuvo dėl darbo savaeigėmis mašinomis taisyklių pažeidimo.
Tiesa, bent jau direktoriaus Petro M. bėdos tuo nesibaigė. Ta pati „liudytoja“, kuri teigė girdėjusi, kaip Juliui V. nebereikės arklio, o tik karsto, pradeda teigti, kad direktorius anksčiau yra ją sumušęs.
Senas skriaudas iš karto prisimena ir už girtavimą atleisti kurikai – Lina D. ir Marijonas G. Direktoriui Petrui M. pateikiami nauji kaltinimai dėl tyčinio lengvo kūno sužalojimo.
Jis pripažįstamas kaltu. Teismas skiria vienerių metų bausmę lygtinai, bet ši iškart panaikinama, mat už grotų direktorius jau ir taip nekaltai praleido beveik pusantrų metų.
