Mirgantys skystųjų kristalų ekranai matyti kone kiekvienoje viešojoje miesto erdvėje. Naujosios technologijos leidžia daugybę darbų atlikti sutaupant marias laiko, tačiau dienos gale žmonės kartas nuo karto vis pasiskundžia pastarojo stoka.
Kodėl taip yra, jei aibė paslaugų per akimirksnį pasiekiamos internetu, o išplitusios elektroninės banko kortelės apsaugo nuo rausimosi piniginėje? Metas apžvelgti keletą gyvenimo sričių, kuriose dėl technologinės abstinencijos ar kitų priežasčių prapuola brangus mūsų laikas.
Tikras laiko rezervas plyti pilietinės pareigos, balsavimo, atlikimo procese. Kaip patogu būtų, jei neįkainojama nuomonė Lietuvoje keliautų tinklu, o viskas, ko tereiktų – registracija, po kurios laisva valia atiduodamas balsas. Deja, nepaisant to, kad tai akivaizdžiai prisidėtų prie rinkimų aktyvumo, tikrosios demokratijos vystymo ir laiko sutaupymo, lietuviams dar nepasiekiama.
Tik nereikia apsigauti, jog elektroninių mokyklos dienynų ir internetinių parduotuvių laikais neegzistuoja atitinkamos techninės galimybės. Kliūtimi greičiau įvardinti vertėtų hiperbolizuojamus saugumo baubus, bet ir jie skamba neįtikinamai, ypač kai tiek daug besinaudojančių elektronine bankininkyste, kurios saugumą garantuoja komercinis bankas. Taigi, užuot vykus į balsavimo apylinkę ir atsistojus į eilę prie urnų, prieš tai vertėtų paraginti valdžios atstovus modernizuoti balsavimo sistemą.
Technofobinės apraiškos įsigalėjo ir kai kuriose Vilniaus mieste esančiose bibliotekose. Kol universiteto bibliotekoje skaitytojai knygas pasiima ir studento pažymėjimu kaip skaitytojo kortele jas užregistruoja be bibliotekininko pagalbos, kai kuriose miesto rajonų viešosiose įstaigose knygų išdavimas tebevyksta tradiciniu būdu. Tiesa, ir ten egzistuoja elektroninės skaitytojo kortelės, bet jų vaidmuo taupant laiką tėra simbolinis, nes be bibliotekininko palaiminimo registratūroje knygos neišduodamos.
Dar viena iš situacijų, kai galima stebėti gyvenimo trukmės švaistymą - parduotuvėje prie kasos apmokamos perkamos prekės. Atėjus eilei atsiskaityti metalo prikimštos piniginės savininkui, laukiantiesiems už pirkėjo nugaros tenka išlikti kantriems. Kol šis pasinėręs į asmeninių išlaidų skaičiavimą, rymantieji eilėje gali įsitikinti Einšteino reliatyvumo teorijos pagrįstumu – laikas tikrai išsikreipia.
Kita vertus, elektroninės banko kortelės taip pat neišnaudoja visų greito apmokėjimo privalumų. Neįmanoma nesistebėti senoviniu parašo ant čekio dėjimo ritualu. Kokia to prasmė, jei neegzistuoja jokia institucija, kuri rinktų ir tikrintų parašų autentiškumą? Kam to reikia, jei net pats bankas nereikalauja kolekcionuoti šių „dokumentų“? Akivaizdu, jog nuo tos akimirkos, kai asmuo paprašomas surinkti savo PIN kodą, parašo vietoje gaunama teisė parašyti kad ir paprasčiausio „pliuso“ ženklą – niekas į jį, kad ir koks dailus bebūtų, nė nepažiūrės.
Šie pavyzdžiai įrodo, jog pasaulyje jau apstu technologinių instrumentų, rodos, tik tam ir sukurtų, kad padarytų gyvenimus patogesnius. Tačiau dažnai nerangus jų pritaikymas vėjais leidžia brangesnį už pinigus mūsų gyvenimo laiką.
Vilius STEIKŪNAS
