Kiekvienas iš mūsų siekia laimės, bet toli gražu ne kiekvienas ją gauna. Kodėl tiek daug žmonių nepatenkinti gyvenimu? Gal čia kaltas laikmetis, o gal per dideli lūkesčiai?
"Viskas ne taip jau blogai. Daugybė žmonių gyvena visavertį gyvenimą ir myli kiekvieną jo minutę. Tik jie mažai apie tai kalba", - sako psichologai Mildred Newman ir Bernard Berkowitz pokalbių su Jean Owen knygoje "Kaip tapti savo geriausiu draugu" ("How to Be Your Own Best Friend").
- Vis dėlto patenkintų - mažuma. Kodėl?
- Todėl, kad dauguma nėra įvaldę meno gyventi laimingai.
- Meno? Jūs sakote, kad laimės galima išmokti? Ar įmanoma kartą nuspręsti: būsiu laimingas?
- Toks požiūris yra dalis problemos, su kuria susiduria daugelis žmonių, svajojančių apie laimę. Jie mano, kad yra kažkas, kas galėtų jiems ją duoti - reikia tik kaip nors tai gauti.
Iš tikrųjų jie patys ją turi "pasidaryti". Daugelis žmonių atiduoda visas jėgas mokydamiesi prancūzų, fizikos, nardyti su akvalangu, jiems pakanka kantrybės išmokti vairuoti, tačiau jie nenori gaišti laiko mokydamiesi valdyti save.
- Kitaip tariant, mes turime stovėti prie pulto ir valdyti savo gyvenimą. Ar gyvenimo menas nėra kai kas natūralesnio?
- Daugumai jis nėra natūralus. Juk mes negimstame žinodami laimingo gyvenimo paslapties! Kai kurie jos taip ir nesužino. Nes kad atskleistum šią paslaptį, turi daug ko išmokti.
- Nuo ko pradėti?
- Pirmiausiai turime suvokti, kad greičiausiai ieškome ne ten, kur reikia.
Daugelis žmonių gyvena lyg sumažinę galingumą. Mes tarsi laukiame kažkieno leidimo pradėti gyventi visa jėga. Ir taip tęsis tol, kol ieškosime to, kas įteiks mums raktą į laimę. Iš tikrųjų tą raktą mes jau turime.
- Jeigu viskas priklauso nuo mūsų, jeigu galime imti ir paspausti magišką jungiklį, - kodėl kiekvienas to nepadaro?
- Nėra jokio magiško jungiklio! Yra tam tikra gyvenimiškoji pozicija. Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą reiškia iš pagrindų pakeisti požiūrį į tai, kas vyksta aplink. Daugelis daro kas įmanoma, kad tik išvengtų tos permainos ir atsakomybės. Jie su daug didesniu polėkiu perkelia kaltę dėl savo problemų kitiems. Juk mes net apie savo jausmus kalbame taip, tarsi jie būtų ateiviai iš kosmoso. Mes sakome: "Jausmas užvaldė mane", lyg būtume bejėgiai žaislai paslaptingų jėgų rankose. Galima pamanyti,kad mūsų jausmai keičiasi kaip oras, kuriam mes neturime valios.
Toks "meteorologinis požiūris" į emocijas nubraukia nuo mūsų atsakomybę už savo psichinę savijautą ir sumažina galimybę savarankiškai rinktis.
Betgi jausmai išties paslaptingi ir jų priežastys dažnai mums neaiškios. Jeigu esi supykęs, susikrimtęs, gali sau įsakyti, pavyzdžiui, nedaužyti indų, o kaip įsakyti sau pakeisti nuotaiką? Galų gale jeigu mus kas nors įskaudino, mes turime teisę jaustis įskaudinti.
Be jokios abejonės! Mes turime teisę jausti. Jausti viską, ką tik galime - tai natūralu, žmogiška. Tačiau dažnas žmogus gyvena įsikibęs nemalonių jausmų, netgi "rūpinasi" jais. Ir, nesuvokdamas pasekmių, iš tikrųjų pats sau ir sukelia šitas emocijas. Jis daro tai, kas verčia jį jaustis blogai, o paskui sako: "Aš nieko negaliu sau padaryti."
Iš tikrųjų už šitos frazės slepiasi kita: "Aš nebandau nieko daryti."
- Nejaugi? O ką čia galima padaryti?
- Pirmiausiai atsakyti sau į labai svarbų klausimą: ar jūs norite save traukti, ar murkdyti?
Šis klausimas gali pasirodyti keistas, bet daugelis žmonių iš tikro yra baisiausi savo priešai. Jeigu jūs nusprendžiate padėti sau, jūs galite rinktis ir daryti tokius veiksmus, kurie jums sukelia teigiamas emocijas, o ne tokias, kurios žaloja jūsų savivertę. Kam jums stengtis sukelti sau skausmo, jeigu jūs taip pat sėkmingai galite save pradžiuginti?
Nieko nereikia mokyti, kaip save linčiuoti; kai žmonės ieško trūkumų, jiems nesunku rasti ir neegzistuojančių. O ieškoti faktorių, pakeliančių savivertę, - kai kam neįmanomas uždavinys! Tarsi jie būtų su akidangčiais.
Yra pakankamai žmonių, kurie savo dorybes ir temato. Jie visiškai savimi patenkinti, o jeigu kas ne taip - tai jau kitų problema, ne jų. Nepasakyčiau, kad tai patys maloniausi žmonės.
Žinoma, tokių yra. Bet jie netiki tuo iš tikrųjų. Jie mano, kad pasirinkimas egzistuoja tik tarp absoliučios tobulybės ir absoliučios menkystės. Bėda ta, kad atsisakyti tokio požiūrio į save labai sunku, nes jis pagrįstas nenoru pažvelgti į savo vidų. Kad suprastum savo diskomforto priežastis ir keistumeisi, reikia padaryti būtent tai. Turi atpažinti konkrečius būdus, kuriais save smukdai, ir nuspręsti, kad daugiau to daryti nebenori. Tik tuomet pradėsi daryti tai, kas teiks malonumo ir leis didžiuotis savimi.
- Pavyzdžiui - ką?
- Pirmiausiai reikia suvokti savo pasiekimus. Kai jūs darote ką nors, kas sukelia jums pasitenkinimo savimi, stabtelėkite ties tuo, pagirkite save, pasimėgaukite savo veiksmais.
Kai reikalai klostosi prastai, jie patys į save atkreipia dėmesį. Kai viskas klojasi puikiai, mes patys turime sukoncentruoti dėmesį į sėkmę. Ar šitaip sulauksime pripažinimo - priklauso tik nuo mūsų pačių. Jeigu mes lauksime, kada pripažinimas ateis iš kitų, jis neateis. O jeigu ir ateis, tai pavėluotai. Tuomet mes jį greičiausiai netgi atmesime.
Mums visiems patinka pagyrimai, bet ar pastebėjote, kaip greitai komplimento sukeltas džiaugsmas nublanksta? Jeigu mes sakome komplimentus patys sau, šis džiaugsmas visada su mumis. Suprantama, gera girdėti pagyrimą iš kitų žmonių, bet jų įtaka mums nėra tokia didelė nei mūsų pačių nuomonė apie save. Čia ir visų didžių aktorių tragedijos šaknys. Kad pajaustų savo vertę, jiems kaip oro reikia aplodismentų. Kai kurie žmonės įrodinėja dalykus daugybę kartų todėl, kad netiki, jog jie įrodomi. Taip, jie panašūs į donkichotus.
Absurdiška vaikytis kitų žmonių įvertinimo. Mums visiems trūksta racionalios savivertės.
Žmogus laikosi dietos savaitę ir neišlaiko aštuntą dieną. Tai štai: persivalgymas yra niekis, palyginti su ta plakimosi orgija, kurią jis sau kelia. Geriau jau prisimintų tą savaitę, kai laikėsi dietos. Geriau gerbtų save už tai ir vėl grįžtų prie dietos, jeigu tikrai to nori. Reikalas tas, kad veikiausiai ne pats maistas sugundė jį aštuntą dieną, o noras sugriauti tą savo puikų paveikslą, pieštą visą savaitę. Tai ir yra dalykas, kurį daugeliui iš mūsų taip sunku priimti: pasitenkinimas savimi.
Kai jūs nekenčiate savęs "kitą rytą", pagalvokite, kas jums teikia daugiau pasitenkinimo: tai, ką veikėte vakar, ar šiandieninė saviplaka.
- Ką daryti, jeigu tikrai blogai apie save galvoji? Kaip įtikinti save daryti tai, kas keltų savivertę, jeigu manai esąs siaubingas?
- Jeigu kas nors pasakytų: "Klausykite, aš - baisus žmogus, ir man tai patinka, todėl palikite mane ramybėje", - vargu ar galėčiau jam padėti.
Yra žmonių, kurie naikina save; jų viduje vyksta žiauri kova: viena dalis smukdo, kita - prieš tai protestuoja. Klausimas toks: ar jūs sugebate bent kiek savęs pagailėti? Kad ir ką darytumėte, susimąstykite: ar to iš tikrųjų norite? Jeigu ne, - liaukitės. Imkitės to, kas didina jūsų savivertę.
- Jeigu jūs žinote daugybę geros psichinės savijautos paslapčių, gal galėtumėte pasakyti, ką dar čia galima nuveikti?
- Didelių paslapčių čia nėra. Žmonės žino kur kas daugiau negu įstengia pripažinti. Pavyzdžiui, tai, kaip svarbu numatyti veiksmų padarinius. Jeigu jūsų, tarkime, laukia svarbus darbas ir pajuntate norą nuo jo išsisukti, paklauskite savęs, kaip jausitės, jeigu jo nepadarysite.
Jeigu žinote, kad negalėsite savęs gerbti, atlikite tą darbą ir pasimėgaukite įvykdytos pareigos jausmu! Tegu tas darbas - tik maža gyvenimo dalis, bet su juo susijusi nuomonė apie save - tas pats gyvenimas.
- Įsivaizduokime, kad žmogus nespėja padaryti visko, ką norėtų, ir jam tenka rinktis veiksmus, keliančius jo savivertę. Ar tai netampa pataikavimu savo silpnybėms?
Atvirkščiai. Žmogui reikia susikoncentruoti į save tiek, kiek reikia, kad galėtų save gerbti ir kontroliuoti.
Jeigu jūs negerbsite savęs, tai negerbsite ir kitų. Biblija moko mylėti artimą kaip patį save, o ne labiau už save ir ne vietoje savęs. Jeigu jūs nemylite savęs, tai neturite jėgų mylėti ir kitų.
Žmonės, nemylintys savęs, gali dievinti kitą, nes dievinimas - tai kito iškėlimas ir savę žeminimas. Jie gali norėti turėti kitą, nes šis noras kyla iš vidinės tuštumos, reikalaujančios "užpildymo".
Meilę nuo jos pakaitalų nesunku atskirti žvelgiant į tėvų ir vaikų santykius. Tėvai visada tvirtina, kad veikia iš meilės vaikams, tačiau ne visada taip yra iš tikrųjų. Tą nesunku pastebėti iš vaiko reakcijos į tėvų "meilę". Jeigu vaikas jaučia ne dėkingumą, o kaltę, vaidinasi, tėvai daro "auką" - bet ne iš meilės, o dėl savęs atsižadėjimo.
Iš tikrųjų savęs atsižadėjimo vaisiai niekam nereikalingi. Tai vienas iš blogiausių pataikavimo savo silpnybėms būdų.Tai rūpinimasis ta savojo "Aš" dalimi, kuri suvokia savąją menkystę. O toks savo menkumo globojimas niekam neišeina į gera. Tai nereiškia, kad kartkartėmis jūs negalite atsisakyti to, kas priklauso tik jums. Bet tai - jūsų pačių pasirinkimas. Jis daromas iš pagarbos, o ne iš neapykantos sau.
- Svarbu ne ką darome, o kodėl darome?
- Žmonės renkasi pagal savo interesus, tik nenori šito pripažinti.
Galiu prisiminti šimtus kartų, kai norėjau veikti išmintingai, atsakingai ir geraširdiškai, bet galiausiai imdavau elgtis kaip naivus kūdikis.
Taip nutinka kiekvienam. Bet kodėl jums neprisiminus atvejo, kai jūs išties pademonstravote išmintį ir gerumą?
Kam reikia prisiminti ir vėl iš naujo išgyventi pralaimėjimą, o ne pergalę? Daugelis žmonių užsiima savotiška negatyvia savihipnoze. Jie mąsto taip: "Aš baisus žmogus, kuris elgiasi siaubingai ir nieku gyvu negali pasitaisyti." Užuot tikinę save, kad negalime padaryti to arba ano, ieškokime realių būdų tai įgyvendinti.
- Ar tai ne optimizmo įsikalbėjimas?
- Jeigu jūs netikite, kad galite padaryti tą ar kitą dalyką, tai jūs išties jo negalite padaryti.
Kai jūs užsispyręs teigiate esąs ne tas žmogus, kuris gali įkopti į kalną arba pasakyti kalbą, tai viskas, ką jūs sakote, iš tiesų reiškia tik viena: jūs iki šiol to nedarėte. Kartais ir tai netiesa, nes jeigu jau norite laikyti save negabiu kam nors, sėkmingai pamiršite, jog tai jau esate darę.
Prisimenu jauną moterį, kurią man atsiuntė kitas psichoanalitikas. Ji tuomet man nepateikė jokių duomenų apie savo ligą. Dirbau su ja apie metus, ir kartą man paskambino jos buvęs gydytojas: "Prieš kelias dienas atsitiktinai susitikau N. gatvėje, - pasakė jis man, - ji tiesiog švytėjo. Ji buvo labai gyvybinga ir laiminga. Ką jūs jai padarėte?" Aš pasidomėjau, kas čia tokio neįprasto, ir jis paaiškino: "Argi jūs nežinojote, kad ji serga šizofrenija?" Aš nežinojau, todėl neturėjau jos atžvilgiu jokio išankstinio nusistatymo. Ir rezultatai buvo puikūs.
Tas pats ir su homoseksualais. Kadaise tarp psichoanalitikų sklandė nuomonė, kad beveik neįmanoma pakeisti jų seksualinės orientacijos. Todėl šioje srityje jų pasiekimai buvo menki. Tačiau kai kurie gydytojai nesutiko su tokiu požiūriu, tęsė darbą ir aptiko, kad homoseksualistas, išties norintis pakeisti savo orientaciją, gali tai padaryti. Šiandien mums tampa žinomi vis nauji tai patvirtinantys faktai. Seksualumo prigimtis nepasikeitė, pasikeitė mūsų požiūris į ją.
Šį reiškinį mes vadiname "savaime išsipildančia pranašyste". Mokiniai, kurie laikomi atsilikusiais, išties dažniausiai tampa tokie, nes to laukia iš jų mokytojai, o vaikai tai jaučia. Dažnai blogai besimokantieji turi kitų problemų, trukdančių pažangumui. Tinkamai stimuliuojami, jie gali pasiekti puikių rezultatų.
Visi mes sugebame kur kas daugiau, nei manome, tačiau pirmiausiai mums reikia tuo patikėti. Mus reikia dėl įvairovės pabandyti pozityviąją savihipnozę.
Mano galva, sunkumų neigimas nepadeda jų įveikti. Tai tik padeda užmerkti prieš juos akis. Galime šypsotis kiek tinkami, bet tai nepašalins mūsų bėdų.
Deja, tai tiesa. Pozityvus mąstymas yra naudingas, bet kartais nueina per toli. Arba galbūt nueina nepakankamai toli. Remdamasis savo valios jėga ir ryžtu, jūs naudojate tik vieną iš instrumentų, reikalingų permainoms. Ryžtas tikrai reikalingas, bet savęs prievartavimas neduos norimų rezultatų. Stengdamasis pasiekti tikslą tik valios pastangomis, jūs veikiate įsakymo būdu. Jums būtina išmokti dirbti su savimi, kad valios pastangos taptų jūsų "Aš", kuriam reikia permainų, sąjungininku.
Žmogus, manantis, kad gali padaryti viską, apie ką tik pagalvoja, iš tikro neturi kontakto su pačiu savimi. Jis nepripažįsta savo ribų. Man būtų neprotinga "priimti sprendimą" tapti dailininku, nes aš neturiu tokio talento. Tačiau jeigu nėra talento, nėra ir noro. Mano tikrasis "Aš" nepageidauja užsiimti tuo, kas jam visiškai svetima; jis nori realizuoti savąjį potencialą.
Žinoma, žmogus gali turėti visokiausių beprotiškų idėjų, kuo jis norėtų tapti, tačiau tai tik idėjos, o ne tikrieji troškimai.
Valios pastangomis siekdami mums svetimų tikslų, kuriuos išsikėlėme norėdami įtikti aplinkiniams arba fantazijoms apie save, mes sukuriame tam tikrą mechaninį monstrą, slopinantį gyvąjį "Aš". Esu matęs žmonių, kurie laikosi tik valios pastangomis; jų pastangos stulbinamos, o rezultatai vargiai verti šios įtampos. Tai visai ne tie žmonės, su kuriais malonu gyventi.
Beje, tokį įspūdį dažnai daro buvę alkoholikai. Matyti, kad jie siaubingai įsitempę; tai jiems skainuoja daug jėgų. Negalėtum sakyti, kad tikslas nevertas pastangų, tačiau bėda yra ta, kad, užuot savo energiją panaudoję kurti save tokius, kokie norėtų būti, jie iš paskutiniųjų kovoja su tuo, kuo jie nenori būti. Padarius svarbų žingsnį į priekį, reikia judėti toliau.
Reikia pasinaudoti viskuo, ką turime, - jausmais, intuicija, protu ir valia, - iki paskutinio lašo. Tuomet efektas bus stulbinamas.
- Tai kodėl mes to nenorime? Kodėl tik nedaugelis iš mūsų gyvena pagal tokią programą?
- Todėl, kad tam tikra nauda verčia mus kankintis toliau. Mes ją esame patyrę, ji tenkina mus, suteikia saugumo jausmą, kurį mes taip branginame laikydamiesi kartą ir visiems laikams priimto elgesio modelio.
Saugumas daro mums pasaulį suprantamą, prognozuojamą ir tam tikra prasme valdomą. Pojūtis, jog tavo aplinka tau suprantama, - vienas būtiniausių dalykų žmogui.
Nuo jaunumės mes ieškome būdų susitvarkyti savo vidinį chaosą. Į lentynėles dėliojame impulsus, nenumaldoma srove griūvančius ant mūsų - tiek teigiamus, saugius, tiek pavojingus, neigiamus. Mes žinome, kodėl vieni veiksmai duos norimų rezultatų, o kiti sukels nemalonumų. Kiekvienas iš mūsų susikuria tam tikrą "darbinę hipotezę": "Toks gyvenimas!" Ta teorija kartais tikrai padeda mums išgyventi, tik bėda, kad, kaupdami patirtį, mes retai keičiame savo požiūrį ir naują patirtį "uždarome" į seno modelio narvą.
Esu tikra, kad dauguma žmonių taip nesielgia! Galbūt jie turi iš vaikystės išlikusių įspūdžių, prietarų ir asociacijų, bet vargu ar tai panašu į teoriją.
Dauguma nė neįtaria tokias teorijas egzistuojant. Todėl, kad jie niekada nebandė jų išreikšti žodžiais. Jos sudarytos iš miglotų pojūčių, nenusakomo nerimo, ir tokių dalykų, apie kuriuos mes, būdami vaikai, nedrįstame kalbėti. Jie susiję su pačiomis galingiausiomis jėgomis žmogaus gyvenime, - kaip antai seksas ir agresija. Daugelyje šeimų šios temos yra tabu. Iš čia kyla realybės suvokimo keblumų, kurių mes niekam neatskleidžiame ir niekada netikriname.
- Norite pasakyti, kad svarbiausios mūsų gyvenimo sampratos yra nesąmoningos?
- Būtent. Užtat jų įtaka labai apčiuopiama.
Pavyzdžiui, jeigu vaikas kentė jam brangaus suaugusio žmogaus abejingumą, šis išgyvenimas tapo esminis formuojantis jo požiūriui į pasaulį. Suaugęs jis gali atkartoti patirtą jausmą keletu būdų. Jis gali nesąmoningai ieškoti tokių žmonių, kurie galų gale jį paliks. Mes visi puikiai tą mokame daryti! Arba jis atgrasys žmones savo elgesiu. Kad ir kokį būdą pasirinktų, jis visada patvirtins savo pirminę teoriją, ir tai paglostys jo savimeilę.
- Negi tai gali teikti malonumo?
- Būtent taip. Pojūtis, jog esi teisus, - vienas iš pačių maloniausių žmogiškų jausmų. Arba, tiksliau pasakius, pojūtis, jog esi neteisus, - pats nemaloniausias. Jausmas, jog suklydai, skaudžiai trenkia žmogui per savimeilę. Štai kodėl mes taip nenoriai keičiamės. Juk tai reiškia pripažinti klydus.
Vienas mano pacientas kartą pasipiktinęs sušuko: "Bet juk tai reiškia, kad aš 40 savo gyvenimo metų iššvaisčiau veltui!"
Kai kurie žmonės verčiau jau darys tas pačias klaidas dar 40 metų, negu jas pripažins ir liausis sau kenkę.
Žmonės labai užsispyrę. Kartais jie slapta tikisi, kad, tęsdami savo neteisingo elgesio programą, padarys ją teisingą. Jie tikisi, kad tikrovė prisitaikys prie jų pažiūrų, o ne atvirkščiai. Todėl jie iki šiol stengiasi priversti savo tėvus pripažinti kaltę ir iki šiol pyksta dėl to, kad kai ko iš jų negavo būdami vaikai.
Jie mano teisėtai puoselėjantys apmaudą. Jie gali smulkiai išvardyti tėvų klaidas. Dažniausiai jie būna teisūs: vaikystėje juos išties apgaudinėjo. Tačiau bėda ta, kad dabar, suaugę, jie apgaudinėja patys save! Tol, kol jie eikvos jėgas pykti ant tų, kurie kadais juos nuskriaudė, jie negalės pasistengti dėl šios dienos tikslo. Jų apmaudas daro nepataisomą žalą jiems patiems.
- Bet, po galais, tai neteisinga! Tėvai tarsi nusiplauna, o vaikai privalo pamiršti praeitį? Pamiršti tai, ką teko iškentėti dėl tėvų kaltės?
- Taip, tai neteisinga! Mes pradedame gyvenimą būdami maži ir priklausomi nuo artimiausio mums pasaulio - šeimos. Mūsų bejėgiškumas tuo metu - ne teorija; tai - faktas. Ankstyvaisiais santykio su pasauliu kūrimosi etapais mums tenka naudotis kitų paslaugomis. Penkerių metų mes turime meilintis motinai, kad gautume, ko trokštame. Nes nuo to tiesiogine prasme priklauso mūsų gyvenimas! Kad pasiektų savo tikslą, vaikas turi mokėti valdyti suaugusiuosius. Jeigu nemokės palankiai jų nuteikti - negaus saldainio. Štai kodėl vaikystėje mes stebime kitus ir mokomės sužadinti jų meilę, atjautą ir supratimą. Ir tik po to atsigręžiame į save. Mūsų klaida yra ta, kad šitą bejėgiškumą, šį kitų žmonių paramos poreikį mes pasiimame su savimi į tolesnį gyvenimą. Tai, kas kadaise buvo tikrovė, tampa fantazija.
Jūsų, kaip suaugusio žmogaus, gerovė jau nepriklauso nuo mokėjimo įtikti kitiems. Tai, ką vaikystėje dėl jūsų darė kiti, dabar galite daryti patys.
Sulaukus 30 metų, jums nebereikia tiek motiniškos meilės, kiek reikėjo, kai buvote trejų. Jums jau nereikia žiūrėti į motiną taip, kaip į ją žiūrėjote vaikystėje. Jums nebereikia bijoti jos nepasitenkinimo. Šiandien jūs priklausote sau. Deja, ne visi nori tai suvokti.
- Kodėl gi? Kodėl jie atmeta tokią laisvę?
- Jie bijo. Jie mano prarasią kažką, be ko neišsivers.
Dažnai cituojama tokia prancūzų filosofo Ruso mintis: "Žmogus gimsta laisvas, bet gyvena supančiotas." Būtų teisingiau pasakyti, kad žmogus gimsta supančiotas, bet jis turi galimybę išsilaisvinti.
Daugelis žmonių nenori atsisveikinti su savo grandinėmis.
- Ko mes taip bijome netekti?
Mes laikomės įsitvėrę vaikiško saugumo jausmo. Juk kai buvome maži ir bejėgiai, mes jautėme esant nematomus, bet visagalius suaugusiuosius. Ne visi jie buvo geri, tie suaugusieji, iš kai kurių galėjai tikėtis vien priekaištų ir riksmų. Ir vis dėlto, kol jie buvo greta, mes nesijautėme visiškai vieni.
Baimė likti visiškai vieniems - tolimos vaikystės reliktas. Būti paliktam - baisi perspektyva vaikui, ir jis išties šito negali ištverti. Kitas dalykas - suaugusio žmogaus vienatvė. Vienatvė kartais labai reikalinga, kad tobulėtume ir pažintume save. Žmogus, kuris nesugeba pakelti vienatvės, matyt, taip ir nesuprato, kad jis - jau suaugęs.
Atsisveikinti su vaikišku saugumo pojūčiu reikia drąsos. Reikia suvokti save kaip asmenybę. Tik tada prasideda suaugusiojo gyvenimas.
Būti visiškai savarankiškam - tai būti visiškai neapsaugotam. Nežinau kas, bet kažkas manyje prieš tai protestuoja.
Ir ne tik jumyse. Tai sprendimų padarinių baimė. Ji irgi pagimdyta vaikystės.
Vaiko pasaulyje yra du suaugę žmonės - vyras ir moteris. Jie "dideli", tie žmonės. Tai, kas vyksta su vaiku, jam atrodo vienintelė galima įvykių eiga. Vadinasi, jo akimis, pasaulyje egzistuoja tik vienas vyras ir tik viena moteris. Ir jeigu jis nori įsitvirtinti suaugusiojo vaidmenyje, jis turi nugalėti kitą.
Jeigu šeimoje nepakanka vietos visiems, vieno jos nario pasiekimai visada sukelia kitų pavydą. Jeigu mes imame savo gyvenimą į savo rankas, jaučiamės taip, tarsi plėštume jį iš kažkieno kito. Lyg būtume sudavę mirtiną smūgį savo tėvams.
Kokiais piktadariais mes tampame, vos tik pradedame savarankišką gyvenimą! Kaltės jausmas nepakeliamas, todėl žmogus atsitraukia. Tačiau susidoroti su šiuo jausmu ir eiti į priekį būtina. Tokia savęs įtvirtinimo kaina.
- Jūsų nuomone, net ir labai mylint, būtina išlaikyti nepriklausomybę?
- Didžiausio artumo akimirkomis nepriklausomybės jausmas išnyksta. Tačiau dalytis savimi su mylimu žmogumi - tai ne tas pats, kas būti visiškai jo valioje.
Man nesinorėtų tokio gyvenimo, kuriame nėra meilės.
O kam norėtųsi? Meilė praturtina, daro gyvenimą visavertį.
Prisiminiau vieną savo giminaitę. Ji įkopė į devintą dešimtį. Gyvena viena Kalifornijos dykumos pakrašty. Kartą jos pasiteiravau, kaip ji leidžia laiką. Senutė atsakė, jog para jai per trumpa. Neseniai ją aplankęs supratau, ką ji turėjo galvoje. Ji mums surengė literatūros vakarą. Iškepė tortą, skaitė išmokto kūrinio ištrauką. Be to, ji samdo rašytinės kūrybos mokytoją, o laisvu laiku užsiima sodininkyste, vaikšto į svečius ir susirašinėja su draugais, giminaičiais ir netgi radijo komentatoriais.
Svarbiausia ne tai, kad ji pripildo savo dienas įvairiausių reikalų, bet tai, kad jaučia tikrą malonumą!
Prieš keletą metų buvo išvykusi į užsienį, puikiai ten praleido laiką. Grįždama apsistojo pas mus, ir jos buvimas buvo visems malonus. Ši moteris jautėsi visiškai puikiai, kai mes buvome užsiėmę savais reikalais. Ji nelaukė, kad mes, grįžę iš darbo, ją užimtume. Jos veido išraiška niekada nebylojo: "Aš laukiu, kada jūs mane pamaitinsite!" Ji išmoko maitintis pati ir tuo džiaugėsi.
- Kaip išmokti "maitintis patiems"?
- Mums reikia išmokti klausytis savęs. Vaiko vidinis balsas visada aiškus - naujagimiai gerai žino, kada nori valgyti, kada jiems skauda. Tačiau vėliau aplinkinių balsai mums ima rodytis patikimesni nei mūsų pačių balsas.
- Kodėl?
- Todėl, kad lengviausia gyventi pagal kitų patarimus. Kiti gi jau viską apgalvojo, ir mums lieka tik atlikti, ką jie siūlo.
Savo paties balsui "pagauti" reikia praktikos. Pirmiausiai jį reikia pažadinti. Jeigu seniai liovėmės savęs klausęsi, savo vidinio balso nebegirdime. Bet įgudę jį išgirsti, atrastume daug naujo ir įdomaus.
Bijau, kad galiu išgirsti ir kai ką siaubingo. Juk mes slepiame ir tai, kas, iškilę į paviršių, gali sužaloti psichiką. Šiam darbui, regis, egzistuoja psichoanalitikai.
Žinoma, psichoanalitikai padeda aptikti netinkamo santykio su savimi priežastis. Kai kurie žmonės taip įnirtingai save žaloja ir taip menkai supranta to priežastis, kad psichoanalizė - vienintelis būdas išvesti juos iš šio pražūtingo rato. Be psichoanalitiko pagalbos jie tikrai gali pridaryti sau bėdos - jeigu nesuvokia, kad permainų šaltinis ne išorėje, o jų viduje.
Kad pakeistum savo gyvenimą, turi sąmoningai priimti sprendimą paimti jo vairą į savo rankas. Deja, ne visiems norisi priimti tokį sprendimą. Kai kurie mano, kad jais pasirūpins psichoanalitikas, o jie tuo tarpu galės pabūti atokiau.
Žmonės pamiršta, kad geras tėvas yra tas, kuris padeda vaikui išmokti gerbti save ir savimi rūpintis. Kažkas yra pasakęs, jog duodami žmogui pavalgyti galime numalšinti jo alkį dienai, o išmokę jį patį prasimanyti maisto, išgelbstime jį nuo bado visam gyvenimui. Vien nuspręsti paimti gyvenimo vairą į savo rankas maža. Dar būtinas intelektas ir valia. Atkreipkite dėmesį: jūs pats priešinatės savo pastangoms, nes tam tikra jūsų dalis yra visiškai patenkina esama padėtimi.
Taip, daugelis nenoriai ryžtasi permainoms, bet, jeigu rimtai, čia gi kalbame ne tik apie paprasčiausią patogių įpročių keitimą.
Nepakanka vien tik noro keistis. Reikalingas užsispyrimas. Jūs turite norėti keistis net tada, kai šito nenorite! Turite nuolat stebėti savo veiksmus. Kaskart, atpažinę savigriovos momentą, sustokite, apsisukite ir judėkite "į viršų". Čia būtinas realizmas.
Kartais žmonės nori pasiekti tobulybės, ir nusivilia, kai jiems nepavyksta to padaryti. Tobulumas - ne žmonėms. Galbūt esama tobulų meno kūrinių. Tačiau tobulas žmogus - kad ir ką turėtume galvoje, - būtų nepakenčiamas.
Vadinasi, mums reikia susitaikyti su savo klaidomis. O aš maniau, kad turime siekti sustabdyti savo vidinio pasaulio chaosą...
Jeigu jūs jį sustabdytumėte, taptumėte vieninteliu žmogumi, kuriam pavyko tai padaryti.
- Sakote, jog turime nuolat sekti savo veiksmus, dirbti su savimi... Kaip tai vargina! O spontaniškumas, gyvas interesas, apie kuriuos kalbėjome pradžioje?..
- Kalbėdami apie spontaniškumą, žmonės dažniausiai turi galvoje jausmus. Tačiau jie užsidaro intelektualiniuose boksuose, ir jiems vargiai žinomi tikrieji jų jausmai. Jie desperatiškai bando patirti bent kokių nors nedirbtinių emocijų. Kiekvienas iš mūsų turime tam tikrą suprogramuotų reakcijų rinkinį - prisiminimą apie kadaise mums skaitytas notacijas, mokyklines tiesas, "bobučių pasakas" etc. Ir visa tai sumišę su tikraisiais mūsų jausmais. "Spontanišku" mes linkę vadinti pirmą pasitaikiusį pojūtį, sugriebtą iš gyvenimiškojo chaoso, - manome, jog tai "žinia iš sielos gelmių." O tose gelmėse plaukioja daugybė drumzlių. Kad nustatytume tikrąją šios "žinios" kilmę, turime išanalizuoti savo reakciją. Turime nuspręsti, ar tai atitinka tikruosius mūsų interesus. Tai nereiškia, jog privalome ištisai save sekti. Bet kad išmoktume gyventi savo gyvenimą, reikia įdėti pastangų.
Dažnai žmonės tvirtina, kad nori save "išlaisvinti". Pirmiausiai reikia išmokti save suvaldyti. Tik tuomet galima sau leisti atsipalaiduoti, veikti spontaniškai ir tikėtis gerų rezultatų.
Skamba įtikinamai. Tačiau nesu tikra, ar žinau, ką dar galiu padaryti...
Išmokite kalbėtis su savimi. Tai labai svarbu. Išmokite palaikyti save, kai ką sau paaiškinti. Reikalingas stabilus dialogas su savimi. Jis padeda sunkioje situacijoje. Būkite sau dėmesingi. Prireikus raskite jėgų sustabdyti save. Tai sunku tik iš pradžių.
- Vadinasi, žmogaus išsilaisvinimas priklauso nuo esamo momento pasirinkimo. Kokios ribotos mūsų galimybės!
- Maža to - jūs ne visuomet jomis pasinaudojate. Didelė dalis to, kas jus taip baugina jūsų gelmėse, iš tikro nėra taip baisu. Mes dažnai save žalojame tik tam, kad įrodytume esą tokie pat siaubingi žmonės, kokie buvome, mūsų įsivaizdavimu, vaikystėje. Verčiau pasistenkime suprasti savo nesėkmių priežastis ir išvairuoti į tiesų kelią.
Visą gerumą ir dėmesį, visą meilę ir paramą, kuriuos jūs galėtumėte duoti vaikui, turite duoti sau. Jeigu gerai pažįstate savo vaiką, jūs nesuklysite nuspręsdami, kada jį reikia "paspausti", kada - paguosti, o kada paprasčiausiai palikti ramybėje.
Ištyrę vaiką savyje, jūs įgysite pasitikėjimo savo veiksmais. Suprasite, kada jam atleisti, o kada iš jo pareikalauti. Jūs turite priprasti prie to vaiko. Apkabinkite jį, susidraugaukite.
- ... ir tikrai pasikeis mūsų gyvenimas?
- Jūs ir toliau patirsite daugybę problemų ir netgi didelių pralaimėjimų, - neįmanoma pabėgti nuo žmogiškosios prigimties, kuriai būdinga kančia, sunkumai ir praradimai. Bet jūs galėsite mobilizuoti savo jėgas, kad gautumėte maksimalią naudą.
Dažnai žmonės jaučia poreikį matyti save pavargusius nuo gyvenimo, viską išbandžiusius, išnaudojusius visas galimybes. Trumpai kalbant, jie uždeda ant savęs kryžių. Bet vos tik ima naudotis savo galimybėmis - atranda nepaliestas energijos atsargas. Jie tarsi gauna priėjimą prie banko sąskaitos, apie kurios egzistavimą nė neįtarė. Tai pats pigiausias pramogavimo būdas: ši energija neišsenkama, ir su ja niekada nebūna nuobodu.
Man norisi tikėti, kad galima išmokti taip gyventi.
Net neabejokite. Mačiau daugybę žmonių, kuriems tai pavyko. Žmogus tikrai gali padėti sau augti ir realizuoti savo galimybes. Kitaip tariant, susidraugauti su pačiu savimi. Jeigu tai padarysite, įgysite draugą visam gyvenimui.
Šaltinis: Mildred Newman, Bernard Berkowitz, Jean Owen. "How to Be Your Own Best Friend". Parengė Vilma Skiotienė
