Ar aš pažįstu snobą? Koks jis? Ar tikrai tokia rūšis egzistuoja? Kaip tampama snobu? O gal aš pati snobė? Tokie ir panašūs klausimai paskatino imtis snobo efekto studijos.
SNOBIZMO PROBLEMA
Snobo, snobizmo problema, iškilusi prieš pusantro šimto metų, tampa ypač aktuali dabartinėje visuomenėje, kai snobiškas poreikis būti geriausiam, talentingiausiam, svarbiausiam, ypatingiausiam darosi panašus į epidemiją. Kitaip tariant, šiuolaikinės visuomenės žmonės gyvena nuolat konkuruodami su kitais dėl pranašumo. Tokios menkavertiškumo jausmo lemiamos konkurencinės kovos prasideda jau darželyje, tęsiasi mokyklose, įmonėse ir įstaigose. Jas skatina švietimo vertinimo sistema, įmonių vadovai, žiniasklaida, taip pat vertintojai, teisėjai, personalo atrankos specialistai. Nepalyginus savęs su kitu, neišklausius „eksperto“ ar „komisijos“ nuomonės, žmogui darosi sunku suvokti, koks jis ir kokia jo vertė. Įpratęs vertinti kitus ir pats būti vertinamas jis pamažu tampa snobu, aktyviai ginančiu išsikovotą pranašumą.
Asmeninio pranašumo siekis formuoja žmogaus vertybines nuostatas, ima atsispindėti elgesyje, sukelia tarpasmeninių santykių problemų. Žmogus, kuris naudojasi savo pranašumu siekdamas, kad kiti jį pripažintų ir priimtų, pakliūna į savo paties spąstus - tampa dar labiau izoliuotas ir vienišas, nors ir pranašesnis...
TERMINO „SNOBAS“ KILMĖ IR PRASMĖ
1840 m. rašytiniuose šaltiniuose „snobas“ aiškinamas kaip „žmogus, negrabiai bandantis mėgdžioti tuos, kurie yra viršesni; žmogus su pretenzijomis, neturinčiomis jokio pagrindo".
Tačiau terminas „snobas“ plačiai imtas vartoti tik 1848 m. pasirodžius žymaus anglų rašytojo realisto W. M. Tekerėjaus (William Makepeace Thackeray, 1811-1863) satyriniam romanui „Snobų knyga, parašyta vieno iš jų“ („Book of Snobs“).
„Snobo“ reikšmės ironiškumas skatino kurti satyrinius pamfletus, rašyti humoristinius straipsnius, kurti filmus ir piešti snobų šaržus. Ilgą laiką žmogaus pavadinimas snobu turėjo neigiamą, pašaipią prasmę. Šiuo metu situacija kiek kita. XXI a. pradžioje snobams kuriamos specialios televizijos laidos (pvz., „Snobo kinas“), leidžiami žurnalai, kuriamos interneto svetainės snobams interjero dizaineriams, snobams skaitytojams. Visuomenėje plintant snobo efektui, kinta ir snobo prasmė. Jai bandoma suteikti teigiamo pranašumo atspalvį, kurio siekia patys snobo efekto kamuojami žmonės: snobiška - tai, kas skirta tik išrinktiesiems, tikriems profesionalams, žmonėms, kurie iš tikrųjųnusimano ir iš tikrųjų žino, lyginant su visais kitais.
Apibendrinant visus dabartinius apibrėžimus būtų galima teigti, kad snobas - tai žmogus, nekritiškai mėgdžiojantis tos grupės asmenų elgesį, manieras, išvaizdą ir gyvenimo būdą, kuriai pats norėtų priklausyti; pagal tai jis susikuria šabloniško elgesio bei mąstymo taisykles ir jų nesilaikančiuosius aktyviai niekina, demonstruodamas savo išskirtinai tobulą skonį ar išskirtinį veiklos pobūdį.
KAIP ATPAŽINTI SNOBĄ?
Kokiomis elgesio ar charakterio savybėmis jis pasižymi? Tekerėjus savo romane aprašo, kaip snobas vertina kitus žmones. Po bendros vakarienės sėdi snobas ir mąsto apie savo naują pažįstamą: „[Šis] žmogus turi didelių gabumų, yra puikios širdies, įvairiapusiškai išsilavinęs, bet iki šiol man dar nebuvo tekę matyti, kaip jis valgo žirnelius (!). Jo veiksmų pobūdis šiuo atveju mane nuvylė. Po tokio jo elgesio viešoje vietoje man neliko nieko kito, kaip nutraukti su juo ryšius...“ Aišku, kad tokį ryškų žmogiškų santykių šaržą vargu ar pamatysime realybėje, bet neišvengiamai sutiksime žmonių, kurie vienas kitą vertina, pasmerkia, atstumia remdamiesi vieninteliu „netinkamu“ poelgiu. Kaip dažnai tenka išgirsti: „Na, jei jau nežinai tokio paprasto dalyko...“, „Jei jau nemoki elgtis prie stalo..." Antroji sakinio dalis dažniausiai lieka nepasakyta, tačiau lengvai nuspėjama.
