Žurnalistams tenka dirbti Saulėlydžio komisijos darbą, kuri neatrodo esanti itin veikli. Šįsyk domimės, kaip veikia profesinės mokyklos (populiariai vadinamos profkėmis) - gremėzdiška ir pasenusi sistema. Kasmet šiose mokyklose išsilavinimą įgyja net 13 000 jaunuolių. Lietuvoje šiuo metu veikia 75 profesinės mokyklos. Tiesa, kalbant apie taupymą, per metus joms skiriami 300 milijonų litų yra tikrai gerokai per daug.
Pustuštės mokyklos
Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) teigia siekianti išlaikyti profesinių mokyklų sistemą, kurios poreikis jau seniai sumažėjęs bent keletą kartų. Vyriausybė, apkarpydama pensijas ir motinystės pašalpas, bando sutaupyti vos kelis milijonus, tačiau ŠMM sakosi atradę būdą, kaip sutaupyti ne vieną milijoną iš tų 300 mln. litų, kurie iš biudžeto skiriami kasmetiniam profesinių mokyklų išlaikymui.
Dabar profesinių mokyklų skaičius yra per didelis ir turi būti optimizuotas. Nors 13 000 absolventų ir 75 mokyklos atrodo nemažai, tačiau realiai tik nedidelė dalis šių mokyklų turi pakankamai mokinių, o didžiojoje dalyje mokyklų mokosi tik po keliasdešimt auklėtinių.
Kitas dalykas - mokymo bazės ir mokytojų skaičius yra pritaikyti žymiai didesniam mokinių skaičiui, todėl valstybė ne tik skiria lėšas mokinių mokymui, per dideliam personalo išlaikymui, bet ir yra priversta nemažą biudžeto dalį atiduoti milžiniškų pustuščių statinių išlaikymui. Taigi ar ne į šią pinigų plovyklą šiandien turėtų būti kreipiamas valstybės dėmesys?
Prieš keliasdešimt metų jaunimo profesinio mokymo sistema buvo kuriama remiantis geografiniu išsidėstymu, – taip, kad jaunuoliams nereikėtų važiuoti toliau kaip keliolika ar pora dešimčių kilometrų. Toks tankus tinklas buvo reikalingas esant prastesniam susisiekimui ir dideliam poreikiui. Šiuo metu mokinių skaičius profesinėse mokyklose sumažėjo bent kelis kartus (o kai kuriose - ir keliolika), tačiau personalo skaičius kito palyginti nežymiai.
Ką veikia 388 viršininkai?
Dar didesnė problema - vadovaujančių asmenų skaičius. Kadangi yra daug nedidelių profesinių mokyklų, ši sistema išlaiko net 388 vadovaujančias pareigas užimančius darbuotojus (pabrėžtina, tai – vadovai, o ne mokytojai, valytojos, ūkio skyriaus darbuotojai ir kt.)!
Vieša paslaptis, kad dalyje mokyklų realiai mokosi mažiau mokinių nei deklaruojama. Siekdamos išlaikyti savo svarbą bei pajamas iš biudžeto, mokyklose į sąrašus įrašomi asmenys, kurie nė karto nėra peržengę mokyklų slenksčio. Įdomu, kur „nusėda“ jų mokinio krepšelis?
Sovietinių laikų palikimas
Kita didelė problema yra ta, kad profesinės mokyklos moko ne tik amato, bet ir suteikia vidurinį išsilavinimą. Absoliuti dauguma į šias mokyklas ateinančių mokinių jau nebenori mokytis, o išmokti amato ir pradėti savarankišką gyvenimą. Todėl bandymas versti juos mokytis kitų dalykų yra tik bereikalingas valstybės lėšų švaistymas.
Be to, šiemet į darbo biržą jau plūstelėjo gausus būrys profesinių mokyklų absolventų, kurie ką tik įgijo specialybę profesinėje mokykloje. Tai dar kartą įrodo, kad profesinėse mokyklose mokymų programos keičiamos ne taip jau dažnai ir yra labiau orientuotos į profesinės mokyklos galimybes, t.y. turimą mokytojų kvalifikaciją, o ne atsižvelgiant į darbdavių ir visos rinkos poreikius.
Išvada: profesinės mokyklos yra sovietinių laikų palikimas, kurį dabar turime išlaikyti mes, mokesčių mokėtojai. Reikia neabejotinai mažinti profesinių mokyklų ir jose dirbančių žmonių skaičių, nes jie valstybei šiuo sunkmečiu kainuoja tiesiog per daug.
Vietoje gremėzdiškos sovietinės sistemos Lietuvoje turėtų būti nustatytas realus profesinėse mokyklose besimokančių auklėtinių skaičius, o tada profesines mokyklas padaryti ūkiskaitinėmis įmonėmis, kurios išsilaikytų pačios. Kodėl mokesčių mokėtojai turi mokėti už beveik tuščias mokyklas vos ne kiekviename Lietuvos miestelyje?
Jei valdžia sumažins profesinių mokyklų skaičių ir finansuos jas tiek, kiek realiai to reikia besimokantiems jaunuoliams, o ne jų viršininkų armijai, nuo bado bus išgelbėtas ne vienas pensininkas ar jauna mama.
