Ar esate prieš skrydį likę be asmens dokumento? O gal teko bėgti paskui autobusą? Makalius.lt skaitytoja Ieva dalinasi savo bėgimo, rėkimo bei apsukrumo patirtimi vėluojant į skrydžius, tarptautinius keltus ir autobusus.
Priešui nelinkėčiau to jausmo, kai supranti, kad šaukštai po pietų ir tau tuoj teks mojuoti balta nosinaite išvykstantiems keleiviams ir šluostyti savo ašaras. Kad taip neatsitiktų, keletas patarimų, kaip elgtis vėluojant.
Pirmasis vėlavimas – į keltą iš Helsinkio į Taliną. Keltas, kaip žinia, kai kurio tipo žmonių nelaukia. Vėlavome dėl visiškai kvailos priežasties – draugai suomiai sakė, kad nuo autobusų stoties iki terminalo tik 10 minučių pėstute. O iš tiesų buvo apie 15 minučių kelio tramvajumi. Draugai estai, kurie kartu keliavo ir į Helsinkį sakė, ka žino, kur esame ir kur gi mums eiti.
Po kelių akimirkų, prasidėjo paniškas septynių žmonių bėgiojimas nuo stotelės iki stotelės, praeivių klausinėjimas, bėgimas į metro ir bėgimas iš jo, beieškant tinkamos tramvajaus stotelės. Tuo metu JAU turėjome būti kelte. Man pasiūlius važiuoti taksi, broliukai estai nepritarė, mat kainuos pusę estiškos algos. Teko viską imti į rankas, surasti didelį taksi mikroautobusą ir visus prievarta sulaipinti į jį, persigandusiomis akimis rėkti vairuotojui „mes vėluojame, greičiau“, o iš taksi automobilio sprintuoti į savo kelto terminalą. Tuo metu buvo kaip tik paskutinis keleivių kvietimas, šokdami lietuviškus ir estiškus laimės šokius nubėgome į keltą kelti pergalės taurių. Geriausias viso šio streso faktas, kad už taksi sumokėjome tik po 2,5 euro, o kiek kiekvienas būtumėme sumokėję ir už tramvajų?
Patarimas: jei šiaurietiškoje šalyje keliauji su šiauriečiais ir tenka vėluoti, geriau priimk savo sprendimą ir visus priversk jam paklusti, nes taip bus dvigubai greičiau. Taksi – visada geriausias pasirinkimas vėluojant. Geriau sumokėti brangiau, tačiau spėti į savo transportą.
Antrasis vėlavimas įvyko tą pačią dieną. Vakare iš Talino keliavome autobusu į Vilnių. Šiek tiek per ilgai džiaugėmės Estijos sostine, šiek tiek per ilgai valėmės dantis prieš kelionę ir šiek tiek neteisingai nustatėme laiką, per kurį nueisime iki autobusų stoties. Ir žinoma, nesitikėjome, kad keturi protai gali pasiklysti. Kai išsiaiškinome teisingą kelią, iki autobuso buvo likusios 15 min, o paklausti vietiniai pasakė, kad pėstute užtruksime apie 40 min. “Challenge accepted” (liet. iššūkis priimtas), tarėme mes ir leidomės ilgai čiuožinėjimo sniegu ir bėgimo per ledą kelionei. Labai naivu yra tikėtis, kad autobuso vairuotojai, pamatę, kad trūksta keturių keleivių, ims ir luktels. Kai atbėgome į stotį, bijojome net pažvelgti į laikrodį –žinojome, kad vėluojam!!!
Ir štai, prieš akis išnyra išvažiuojančio iš stoties mūsų autobuso siluetas. Ką tokiu atveju daryti? Vytis ir bėgti kiek kojos neša! Sėdėjimas ant sniego pusnies ir verkšlenimas tikrai nepadės. Reikia bėgti ir vytis, rėkti visiems stotyje esantiems žmonėms „Sustabdykite šį autobusą!!!”, bėgti tol, kol griūsite negyvas, bet bėgti. Autobusą gali sulaikyti arba šviesoforas, arba viduje esantys keleiviai, pastebėję paskui bėgančią minią!!! Šiuo atveju mums padėjo abu. Sustabdėme autobusą ties antruoju šviesoforu, kai viduje buvę keleiviai mus pastebėjo ir paprašė vairuotojo sustoti!!! Ir nesvarbu, kad įlipęs į autobusą negali pratarti nė žodžio; svarbu, kad jis sustojo ir veš namo.
Patarimas: jei vėluojate į tarptautinį autobusą, nebūkite naivūs, ir negalvokite, kad vairuotojai palauks. Tiesiog bėkite kiek neša kojos, „bėk, Forestai, bėk!”. Mojuokite, rėkite ir autobusas sustos. Nerekomenduotina: įlipus į autobusą iš džiaugsmo šūkčioti, nes vairuotojai gali pyktelėti.
Trečiasis vėlavimas vėl užklupo netikėtai, po dviejų savaičių. Matyt visas pasaulis slapta tikisi, kad pradėsiu rimtai bėgioti ir žiemos metu! Būdama Londone, skrydžio rytą staiga pasigedau savo ID kortelės. O laiko turėjau lygiai tiek, kiek reikia nuvykti į stotį, įsėsti į oro uosto autobusą, atvykti ir išskristi. Kaip nepavėluoti?
Pirmiausia, reikia žinoti arba bent numanyti, kur yra Lietuvos ambasada. Šiuo atveju man pasisekė, nes Londono ambasadoje jau esu buvusi, o metro stotelę tiesiog atspėjau. Tačiau neturėjau su savimi nuotraukos, kurios reikėjo mano gražiajam sugrįžimo į šalį dokumentui. Bėgti su lagaminu 700 metrų iki artimiausios foto prekių parduotuvės – įmanoma. Bėgti dar 500 metrų iki kitos, nes pirmoji nedirbo, jau šiek tiek sekinantis dalykas. Kol darė baisiausias mano gyvenimo nuotraukas, spėjau užpildyti ambasadai reikalingus dokumentus, o atgal regis bėgau jau su sparnais. Dar kartelį ačiū Lietuvos Ambasadai Londone, už begalinį operatyvumą, nes ambasadoje su savo dokumentu stovėjau lygiai vieną valandą prieš užsidarant mano skrydžio vartams. Mano oro uosto autobusiukas buvo jau seniai išvažiavęs. Tad ir vėl ačiū ambasados darbuotojui Martynui, kuris davė man pačius naudingiausius patarimus, kaip, su kokia linija ir kur važiuoti, prigriebti „Express“ traukinį į oro uostą ir „galbūt“ suspėti į nuvažiuojantį lėktuvą.
Teko neblogai paišlaidauti, tačiau į oro uostą atvykau 5 minutės prieš užsidarant vartams. Šiek tiek pabėgiojimo, tuomet patikra, ir tuomet ilgas ilgas bėgimas prie vartų. Gi žinote, Ryanair‘o terminalas būtinai turi būti pats tolimiausias. Tačiau į lėktuvą spėjau ir teta stiuardesė aukštą raudoną iš džiaugsmo verkiančią keleivę netgi pasodino prie atsarginio išėjimo. Nei juokis, nei verk, tačiau teko abu dalykus daryti vienu metu, žinoma iš džiaugsmo!
Patarimas: Pirma, nepameskite paso. Antra, turėkite su savimi kad ir baisią, bet savo nuotrauką. Trečia – geriau pasidomėkite, kur yra artimiausia Lietuvos ambasada. Ir ketvirta – klauskite patarimų žmonių, kurie ten gyvena – jie žinos greičiausią kelią į jūsų tikslą. Penkta – visos kelionės metu tikėkite, kad suspėsite, nes jei vidury bėgimo būčiau nuleidusi rankas, būčiau pasilikusi dar kelių dienų atostogoms Londone ir sumokėjus už šią „pramogą“ žymiai žymiai daugiau.
Džiaugsmas: tikėjausi, kad Ryanair‘as mane taip pat nuskausmins gražia pinigėlių suma už keliavimą su keistu popieriniu dokumentu, tačiau tiek skrydis į Oslą, tiek skrydis į Vilnių praėjo be jokių nemalonumų. Pasirodo, Ryanair‘as ant bilietų neberašo, ar keleivis keliauja su ID, ar su pasu.
Ne tokia smagi draugų istorija
Kartą draugai už itin mažą pinigų sumelę nukeliavo į Maljorką. Visi likę Lietuvoje žiemoti jiems pavydėjome, ir matyt mūsų ne baltas pavydas prišaukė jiems bėdelę. Atvykę į Maljorkos oro uostą, informacinėje lentoje jie pamatė, kad jų skrydis atidėtas, todėl nutarė dar valandėlę pasimėgauti Maljorkos paplūdimiu. Kita draugų dalis tuo metu jau sėdo į lėktuvą, nes skrydis visiškai nebuvo atidėtas. Ryanair‘as atsisakė kompensuoti jų kelionę atgal, nes tai buvo oro uosto kaltė, o oro uosto informacija šiuo atveju irgi visiškai neprisiėmė atsakomybės. Ir tai ne vienintelis kartas, kai teko apie tai girdėti.
Patarimas: nors skrydis atidėtas, praeikite pro patikrą ir kantriai laukite savo kelionės viduje, o ne šiltoje, saulėtoje jūros pakrantėje.
Aš iš tų, kurie visuomet atvyksta visur keliomis minutėmis anksčiau, tačiau šio rudens kelionės nusprendė su manimi pajuokauti ir pamokyti naujų patirčių. Ko išmokau? Kad neverta panikuoti, verkti be reikalo ir visuomet reikia mokėti pasijuokti iš savęs ir netikėtos situacijos. Įdomu, kokių staigmenų paruošęs gruodis…
Ieva Kaknevičiūtė
