Nuo plaukų spalvos iki sportinių sugebėjimų – netrukus galėsime išsirinkti tiek būsimos atžalos išvaizdą, tiek ir tam tikras savybes. Tačiau ar tam ryšimės?
Kūdikių tema kelia aibę klausimų: kaip rėkiantis bamblys paveiks kilimą karjeros laiptais? Ar kivirčai dėl vystyklų keitimo ir nelygybė, nes krūtimi maitina tik viena poros pusė, reikš romantikos pabaigą visiems laikams? Ar finansai smarkiai sumažės be vilties juos atgauti? Ar mums iš tiesų reikia vaiko?..
Tačiau, kad ir kaip bebūtų, tik pusė mūsų, X kartos žmonių, iš tiesų turėsime palikuonių, rašo stylist.co.uk. O tuomet, kai rasime atsakymus į šiuos klausimus, mus užvaldys tylus nerimas – mažiau socialiai priimtinas ir daug paviršutiniškesnis.
„Kai laukiausi sūnaus, su vyru juokavome, kad nenorime, jog jis turėtų strazdanų ir būtų „Liverpool“ gerbėjas, – sako Chrissie, 36 m. grafikos dizainerė iš Londono. – Ir taip pat labai nenorėjome, kad sūnus paveldėtų mano ausų formą. Nelaimei, po 72 val. gimdymo ir skubaus cezario pjūvio, pirmieji žodžiai, kuriuos ištarė mano vyras, buvo: „Po šimts, jis turi tavo ausis“.
„Jaudinausi, jog vaikai nepaveldėtų mano siaubingo regėjimo – dariau viską, kad tik šie nebūtų „keturakiai“, – teigia Becky, ryšių su visuomene atstovė iš Notingemo. Kitos būsimos mamos savo nerimą perkelia į internetą. „Ar labai lėkšta norėti, kad vaikas nebūtų bjaurus? Jaudinuosi, jog į nepatrauklią naujagimę šeimos nariai kreips mažiau dėmesio – ar taip gali būti?“ – nėščiųjų forume teiraujasi viena besilaukianti moteris. „Jis atrodo visai taip pat, kaip ir jo brolis – esu labai nusivylusi,“ – teigia kita būsima mama, pamačiusi vaikelį skenografijos metu.
Didieji lūkesčiai
Būsimais vaikais rūpinamės ne vien dėl estetikos sumetimų. Yra žmonių, tiesiog negalinčių įsivaizduoti, kad galėtų susilaukti mergaitės, o ne taip trokštamo berniuko; yra porų, kurios tikisi, jog vaikas paveldės vieno iš jų gabumus matematikai; yra ir tokių, kurie meldžia, kad tik būsima atžala neturėtų juodviem būdingo lengvai „užsiplieskiančio“ charakterio. Šios viltys ir nerimas, palyginus su būsimo vaiko sveikata, atrodo nereikšmingos, tačiau tiesiog neįmanoma nutildyti vidinio balso, norinčio, kad naujagimis būtų – nevyniojant žodžių į vatą – „tobulas“.
Nenuostabu tad, jog reprodukcinių technologijų pramonė pakėlusi sparnus laukia progos patenkinti gerais ketinimais persiėmusių būsimų tėvų norus. Per porą dešimtmečių – o gal net ir greičiau – gali būti nesunku aprūpinti dar įsčiose esančias atžalas įvairiomis savybėmis, kaip kad pageidaujamu ūgiu, kūno sudėjimu, akių ir plaukų spalva, atsparumu tam tikroms ligoms bei, tikimąsi – norimu IQ bei asmenybės tipu.
Jeigu genų terapija laikysis savo pažado, neilgai trukus tėvai galės pašalinti nepageidaujamus bruožus ir įdiegti norimus genus – greičiausiai net ir sukurtus laboratorijoje. Gali būti, kad dar 21-ajame amžiuje tėvai, užsukę į vaisingumo klinikas, galės pasirinkti norimas iš papildomų savybių sąrašo.
„Tai – nepakartojama apsipirkinėjimo patirtis: savo nuosavo kūdikio sukūrimas, – su įronijos gaidele balse teigia biotechnologijos kritikas Jeremy Rifkinas, neretai išreiškiantis prieštarą dėl tokiu būdu „pagerintų“ atžalų. – Tiesa, visuomenėje, kurioje veši plastinės operacijos, tai nėra didelis žingsnis pirmyn“.
Skamba nejaukiai? Galbūt, tačiau nepaneigsite – kadangi nei vienas nesame tobulas, trokštame to savo vaikams. Tiesą sakant, Niujorko universiteto medicinos mokyklos atlikto tyrimo rezultatų duomenimis, 10 proc. tėvų teigė, jog sutiktų su genetiniais tyrimais, siekiant užtikrinti, kad jų vaikas būtų atletiškas; 10 proc. sutiktų, kad vaikui būtų įdiegiamas tam tikras ūgis ir 13 proc. – itin aukštas intelektas.
Nauja skenografijos technologija buvo apkaltina besilaukiančių moterų baimių bei poreikių kurstymu. Dažnai apibūdinami kaip „ryšio su kūdikiu“ kūrėjai, šie 4D skenavimo aparatai padaro nuotraukas, vėliau parduodamas neva „susipažinimui su negimusiu vaiku iki šiam atkeliaujant į šį pasaulį“. O iš tikrųjų šios nuotraukos sukelia paniką motinoms, kurios puola naršyti po nėštumo forumus, siekdamos įsitikinti, kad nosys ekranuose visuomet atrodo didesnės. Tuo tarpu vienas tėvas iš Kinijos, išvydęs, kad jo naujagimė dukra atrodo ne tokia žavi, kaip jis tikėjosi, išsiskyrė su žmona ir padavė ją į teismą išsiaiškinęs, jog tam, kad atrodytų patrauklesnė, ši buvo pasidariusi plastinių operacijų ir niekada jam to nepasakojusi.
Rodos, kad dauguma moterų padarytų viską tam, kad „pagerintų“ tam tikras atžalų savybes šioms nė negimus. Pradedant muzikos kūdikiams įsčiose grojimu (anot tyrimų, muzika išties gali paveikti vaisiaus vystymąsi bei pagerinti mokymosi įgūdžius ateityje), besaikiu vitamino „Omega-3“ vartojimu (kai kurie tyrimai atskleidė, kad šios riebalų rūgštys turi įtakos būsimo vaiko intelektui) ir baigiant griežtos organinės dietos laikymusi (įrodyta, jog pagerina vaiko galimybes susikaupti) – vis daugiau moterų išbando pačius įvairiausius būdus, linkėdamos gero savo vaikui. Tačiau kodėl mes taip nenumaldomai norime turėti tobulą kūdikį? Tiesą sakant, tai – įgimtas poreikis.
Gražioji tiesa
„Dėl noro, kad vaikui sektųsi ir jis išliktų bet kokiomis gyvenimo sąlygomis, kalta evoliucija, – paaiškina Oksfordo universiteto profesorius Julianas Savulescu. – Mane labiau nustebintų, jei būsimiems tėvams nerūpėtų jų kūdikių sveikata, išvaizda ar intelektas, kadangi šios savybės padidina šansus išgyventi“. Galbūt jums ši mintis sukels šypseną, tačiau tai, jog gražiau atrodančiais kūdikiais rūpinamąsi labiau, nei ne tokiais patrauklias – yra grynas faktas. Teksaso universiteto tyrėjams stebint elgseną motinystės laikotarpiu paaiškėjo, kad motinos, kurių naujagimiai buvo patrauklesni (remiantis nešališkų aplinkinių nuomone), savo vaikams rodė daugiau meilės, daugiau su jais žaisdavo ir, bendraudamos su savo atžala, mažiau kreipdavo dėmesį į aplinkinius. Dar vieno tyrimo metu išaiškėjo, kad tėvai, kurių vaikai nėra patrauklūs, linkę daug rimčiau juos bausti. Taigi, kuomet vidinis, nerimu persmelktas balsas jums šnabžda, kad tik jūsų naujagimis nepaveldėtų atlėpusių ausų, tai niekas kitas, kaip pati gamta, besistengianti užtikrinti, jog atžala sėkmingai pradės savo gyvenimą.
Apsvarstyti galima ir taip vadinamąją „Tėvų investicijų teoriją“ – vaikui užauginti reikia daugybės laiko, pastangų, energijos ir biologinių išteklių, todėl esame genetiškai užprogramuoti atiduoti atžalai visą, ką geriausio turime. Be to, moterų bei vyrų reprodukcinis laikas – skiriasi. Pastarieji spermą gamina visą gyvenimą, o moterims skirtas laikas, per kurį jos gali susilaukti vaikų – smarkiai ribotas. Todėl darosi aišku, kodėl būsimos motinos ypatingai stengiasi pagimdyti pačią geriausią įmanomą kūdikio versiją. O kokios vaiko savybės patinka vyrams bei moterims? Pasirodo, tyrimo, kurio metu stebėta, dėl ko tėvai iš vaikų namų pasirenka tam tikrus vaikus, metu išaiškėjo, kad vyrai renkasi tuos vaikus, kurie panašūs į juos genetiškai, o moterys – tuos, kurie atrodo patrauklūs ir sveiki. Mokslininkai įsitikinę, kad visa tai susiję su faktu, jog kuo vaikas panašesnis į vyrą, tuo labiau pastarasis gali būti tikras, kad tėvas – tikrai jis. Logiškas šio pasirinkimo paaiškinimas būtų toks, kad jeigu įvaikintas asmuo savo fizinėmis ypatybėmis neprimena tėčio, tai gali panaikinti pastarojo instinktyvų potraukį.
Mes galime būti teisūs, laukdami specifinių genetinių derinių. Tyrimų duomenimis, žmogaus išvaizda smarkiai lemia būsimą sėkmę. Harvardo universitete atlikto tyrimo dėka paaiškėjo, kad mėlynakiai žmonės linkę būti inteligentiškesniais ir įgyti daugiau kvalifikacijų, o rudaakiams būdingas geresnis reakcijos laikas, todėl jie pranašesni aktyvioje veikloje, pavyzdžiui, žaisdami futbolą ar ledo ritulį. Tuo tarpu šviesiaplaukės moterys neretai uždirba 2400 Lt daugiau, nei jų briunetės kolegės.
Jūsų tobulybės troškimas prasideda dar prieš žengiant pirmuosius žingsnius pastojimo link. Mes nesąmoningai pasirenkame partnerius, kurie užtikrintų vaikui gerą gyvenimą. Galite galvoti, kad antroji pusė jus patraukė puikiu humoro jausmu, tačiau iš tiesų dėl to kalta nedidelė genų, vadinamų didžiuoju audinių suderinamumo kompleksu, grupė, verčianti širdį drebėti. Pastaroji koduoja baltymų rinkinį, nustatantį jūsų įmuninės sistemos stiprumą bei profilį. Kai šie genai susiduria su ant jūsų odos esančiomis bakterijomis, jie sukelia subtilų kūno kvapą. Remiantis Šveicarijoje atliktais tyrimais, moteris paprastai traukia vyrai, kurių kūno kvapas signalizuoja apie iš pagrindų kitokią imuninę sistemą – dėl to iškart padidėja galimybė, jog būsimas vaikas paveldės stipresnį genų rinkinį. Be to, išsiaiškinta, kad savybės, kurių mes ieškome antrosiose pusėse, dažniausiai yra tokios, kurių, kaip esame įsitikinę, mums patiems trūksta – šitai darome, galbūt nesąmoningai tikėdamiesi, kad kai ateis metas turėti vaikų, perduosime jiems tai, ką turime geriausio.
Tačiau, nors išvardintuosius dalykus lemia evoliucija, kai kurie ekspertai įsitikinę, jog mūsų tobulos atžalos troškimas – absoliučia muzikine klausa apdovanoto vaiko arba tokio, kuris mokėtų skaityti, būdamas vos dviejų metų amžiaus – kyla ir dėl psichologinių priežasčių. Visų pirma, kiekvieni tėvai trokšta, kad jų vaikas būtų laimingas – kad ir kaip jie tą laimę suprastų. Tarkime, jeigu visą gyvenimą buvote pašiepiamas dėl antsvorio, anaitpol nėra kvaila norėti, kad vaikas – svarbiausias žmogus jūsų gyvenime – galėtų to išvengti. Tačiau daug ką lemia ir visuomenė. „Tėvai visuomet troško visa ko geriausio savo vaikams, bet šitas noras nūdien pavirto didybės manija. Esame įstikinę, kad jeigu iš vaiko neišsunksime visko, ką jis gali, kiti tėvai mus teis, – teigia profesorius Bryanas Caplanas, knygos „Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų“ (Selfish Reasons To Have More Kids) autorius. – Tiesą sakant, dauguma tėvų yra tokie užsiėmę galvojimu, ką kiti apie juos pamanys, jog pameta sveiką protą“. Profesorius siūlo, kad reikėtų pamiršti beprasmišką varžymąsi, kieno atžalos – „geresnės“ ir pradėti vaikus auklėti ramiai (leidžiant jiems patiems pasirinkti, ką jie nori daryti, o ne piršti savo troškimus). „Ilgalaikė vaiko gerovė ir sveikata iš tiesų nepriklauso nuo tėvų – labiausiai tai lemia pastarojo elgesys ir genai“.
Etikos klausimai
Taigi, grįžtant prie genetikos – jeigu psichologiškai tobulo kūdikio idėją suvokti kol kas sunku, tai medicininiu požiūriu pastaroji yra smarkiai pasistūmėjusi į priekį. Praeityje pastangos sukurti tobulą vaiką buvo atsitiktinės: iš pradžių Embrioninio pasirinkimo saugykla (užsidariusi 1999 m.) naudojo genijų paaukotą spermą, idant būtų galima pagimdyti protingesnius vaikus. Iš 217 gimusiųjų, tik saujelė pademonstravo didesnius, nei vidutinius protinius gebėjimus. Tuo tarpu 2007-aisiais pirmieji tėvai britai sumokėjo 35, 246 tūkst. Lt Abraomo gyvenimo centrui (dabar – jau išnykusiam) už pagal užsakymą sukurtus embrionus iš kiaušinėlių ir spermos donorų (buvo galima pasirinkti pastarųjų rasę, išsilavinimą, plaukų bei akių spalvą ir „tėvų“ būdo bruožus). Poros tapatybė niekur nebuvo atskleista, todėl neįmanoma įsitikinti, ar jie gavo, ko norėjo. Net jeigu atrinktumėte geriausius genus ir juos sujungtumėte mėgintuvėlyje, nėra jokios garantijos, kad jūsų vaikui pasireikš tokios savybės, kokių jūs norite.
Iš kitos pusės, technika, pavadinimu „priešimplantacinė genetinė diagnozė“ (PGD) nieko nepalieka likimo valiai. Prieš moterims atliekant dirbtinį apvaisinimą, embrionai yra ištiriami tam, kad būtų galima pamatyti, kokie genai juose slypi, ir atgal į įsčias įsodinami tik tie, kurie patenkina tėvų poreikius. Šis būdas, pasak ekspertų, išliks ir ateityje. „Jeigu šią akimirką į mano kliniką įžengtų moteris, aš jai iškart galėčiau parinkti norimos lyties kūdikį ir garantuoti, kad jis neturės jokių ligas perduodančių genų bei, kai kuriais atvejais – įdiegti norimą akių spalvą, – teigia daktaras Jeffrey Steinberg iš Kalifornijos vaisingumo instituto. – Problema išlieka tik dėl etinės pusės – tai vienintelė priežastis, kodėl negaliu viso šito padaryti“.
Tačiau 2009-aisiais dr. Steinbergas pranešė, kad jis ruošiasi pasiūlyti naujagimiams norimą akių spalvą. „Mes gavome elektroninius laiškus iš 25 tūkst. tėvų, norinčių šios procedūros ir ne ką mažiau laiškų iš žmonių, kurie buvo manimi pasibaisėję,“ – sakė daktaras.
Labiausiai prieš šią procedūrą stojo Vatikanas, kuris perspėjo dr. Steinbergą, kad šis gerai apgalvotų, ką siūlo, todėl norimos akių spalvos įdiegimas atidėtas tol, kol žmonių požiūris pasivis mokslą. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, etikos sumetimais PGD galima pasitelkti tik tuomet, kai reikia pakeisti vaiko lytį dėl tam tikrų genetinių ligų – pavyzdžiui, progresuojančia raumenų distrofija serga tik berniukai. Be to, PGD dėka galima sustabdyti apie 100 ligų pernešimą, be to – pašalinti tam tikras ypatybes, kaip kad žvairumą, kosmetikos sumetimais. Ir, nors kai kur PGD – uždraustas, nėra nelegalu pasidaryti šią procedūrą, nukeliavus į užsienį – JAV, Kiprą ar Rusiją, kur „šeimos balansavimas“ yra visiškai legalus. Tiesa, tai gali kainuoti apie 55 tūkst. Lt.
Dauguma gydytojų, nusistačiusių prieš PGD, tokios pozicijos laikosi dėl medicininių priežasčių. Nepaisant to, verslas klesti. Prinstono universiteto biologas Lee Silver, kurio knyga „Rojaus pertvarkymas“ (Remaking Eden) nagrinėja būtent šio tipo etikos klausimus, įsitikinęs, kad, metams bėgant, lyties pasirinkimas nebebus problema. Jis remiasi „apvaisinimo stikle“ (In Vitro Fertilization – IVF) pavyzdžiu – technika, naudojama naujagimiams mėgintuvėlyje gaminti. „Kai prieš porą dešimtmečių pasaulis pirmąkart išgirdo apie IVF, – pasakoja jis. – Daugumai žmonių tai atrodė siaubinga, ir daugelis dievagojosi nepasitelksią šios procedūros net ir būdami nevaisingais. Tačiau, auganti paklausa padarė šią procedūrą socialiai priimtina“.
Vis dėl to, dar nepasiekėme stadijos, kur būsimos mamos sėdėtų priešais katalogą ir kurtų norimą kūdikį, rinkdamosis tam tikras fizines savybes. Nepaisant lyties, vieninteliai bruožai, kuriuos galima nustatyti anksčiausioje vystymosi stadijoje, yra vienos rimčiausių genetinių ligų. Genų terapijos embrionuose įgyvendinimas – tai tik kelių metų klausimas. „Esu tikras, kad neužilgo dauguma tėvų atliks tam tikrus tyrimus, kad žinotų, kokią sveikatos riziką jie perduos savo vaikui – ir, blogiausiu atveju, jiems turėtų būti pasiūlyta galimybė atlikti PGD,“ – įsitikinęs genetikas Davidas Goldsteinas. Jo nuomone, iki 2020-ųjų bus įmanoma pašalinti ne tik genus, sukeliančius tam tikras ligas, bet ir tokius, kurie padidina širdies ligų ar diabeto riziką.
Tiesą sakant, Didžiosios Britanijos valdžia šiuo metu aptaria galimybę įvesti privalomą patikrinimo programą prieš užmezgant naują gyvybę. Pavyzdžiui, paprasčiausias seilių pavyzdys gali atskleisti apie tris tūkstančius skirtingų genetinių negalavimų. Tai gali skambėti šiek tiek Orveliškai, tačiau kai kuriose bendruomenėse, pavyzdžiui, žydų ortodoksų, turinčių padidintą tam tikrų ligų riziką, tokie tyrimai yra įprasti. Žmonės tenai tiriami dėl įvairių ligų dar būdami mokykloje, kur, atlikus tyrimus, jiems duodamas pin kodas. Kai šie susiranda antrąją pusę, su kuria ketina tuoktis, abu asmenys susisiekia su tyrėjais ir palygina judviejų pin kodus. Jeigu abu partneriai turi tos pačios ligos genų, jiems patariama nesituokti.
Taip pat įmanoma, kad įvairūs metodai – ne tokie sudėtingi, kaip PGD – gali suveikti, ištaisant nesveikus ar mažiau norimus bruožus. Kiek anksčiau šį mėnesį, gydytojai iš Edinburgo universiteto paskelbė, kad vaisto metformino gėrimas kenkia besilaukiančioms moterims. Šis vaistas, naudojamas tam, kad sumažintų vaisiaus insulino lygį, padidina riziką, jog vaikelis gims sunkus, su polinkiu į nutukimą. Augimo hormonas taip pat būdavo duodamas nėščiosioms, kad padidintų jų atžalos aukštį. Nūdien pastarasis vartojamas tik tuomet, jei numanoma, kad užaugę vaikai pagal aukštį bus vieni žemiausiųjų (tai reiškia, jog mergaitės – žemesnės, nei 1,50 m, o berniukai – nei 1,60 m).
„Tačiau kodėl gydomi negali būti visi žemesni, nei vidutinio ūgio, vaikai? O jeigu kuris nors iš jų norėtų būti aukštesnis tam, kad galėtų žaisti krepšinį?“ – knygoje „Byla prieš tobulumą“ (The Case Against Perfection) teiraujasi moralistas Michaelis Sandelis.
„Numanau, kad artėja dar daugiau intervencijų, – įsitikinęs dr. Steinbergas. – Negu kad tik vaistai, duodami būsimoms mamoms tam, kad būtų užtikrintas kuo geresnis jų vaisiaus vystymasis. Pavvyzdžiui, kaip dėl „paprastų“ bruožų. Manau, kad per artimiausius 20 metų, galėsiu nesunkiai leisti tėvams pasirinkti būsimų vaikų plaukų spalvą, aukštį bei odos tipą“.
Kaip rasti kompromisą?
Žinoma, kad jūsų pasirinkimai yra visiškai suvaržyti genų, kuriuos jūs nešiojate – genetiškai pakeisti vaikai, turintys bruožų, nebūdingų jų tėvams, vis dar yra mokslinė fantastika, kadangi rizika, manipuliuojant genais, yra toli gražu nepakankamai ištirta. Tuo tarpu, kalbant apie įgūdžius, didžiausia galimybė, jog bus galima pagerinti nebent polinkį sportui, kadangi tai lemiantys genai yra teigiamai identifikuoti. Vėliau bus aptikti ir už sudėtingesnius bruožus atsakingi genai, tačiau ne artimiausiu metu. „Problema, liečianti intelektą ar kūrybiškumą yra ta, kad mes nežinome, kaip vieno geno pokytis atsilieptų visai asmenybei, – sako Salvescu. – Padidinus vaiko kūrybinį potencialą galima netyčia padaryti jį imlesniu psichikos sveikatos problemoms“. Nepaisant to, jis teigia, jog kai tik technologijų dėka bus galima ištirti tokius dalykus, kaip kad intelektas, ar tuo pasinaudoti, gerinant visuomenės būklę, taps kiekvieno mūsų moralės klausimu. Tačiau turime nepamiršti dar vieno svarbaus elemento šitokio pobūdžio atrankoje – pačio vaiko. Pasak žmogaus genetikos ir embriologijos daktaro iš Londono universiteto kolegijos Joyce Harper – net jeigu vaisiui įdiegsite muzikinių gabumų genus, negalėsite garantuoti, kad paaugęs šis norės groti smuiku. Rodos, kad diena, kuomet bus galima garantuoti, jog mokslo dėka žmonės turės tik gerus bruožus – dar labai toli, tačiau jūs neturite jausti jokios kaltės, jeigu slapta tikitės, kad gimęs vaikelis nepaveldės jūsų skruostų.
