Mes gyvename skubėjimo, laiko neturėjimo ir visuotinės infliacijos laikmečiu. Kas geriausiai apibūdintų mūsų laikmetį? Turbūt skubėjimas ir laiko neturėjimas gyventi bei džiaugtis kasdienybe. Daugelio darbų dirbimas vienu metu. Nuolatinis užimtumas ir laiko neturėjimas sau, mylimoms knygoms ir draugams.
Mūsų akyse baigia išnykti savaitgalis – ir kaip sąvoka, ir kaip reiškinys. Savaitės pabaiga tampa geriausiu laiku vienus darbus pakeisti kitais arba vienas įtampas kitomis. Savaitgaliai tampa puikia galimybe rengti seminarus, konferencijas, smegenų šturmus ir mokymus.
Mes viską darome greitai. Greiti dalykai dažnai esti menkaverčiai – pavyzdžiui, greitas maistas. Ne veltui vienas iš pačių įdomiausių antiglobalistinių kultūrinių sąjūdžių nūdienos Europoje yra Giacomo Moioli sukurtas tarptautinis sąjūdis „Lėtas maistas“ (Slow Food International).
Kartu tai ir greitas bei lengvas vartojimas – įskaitant ir meno kūrinių vartojimą. Greitas skaitymas. Greitas rašymas. Greitas kalbėjimas – juk lėtas kalbėjimas pamąstant gali nusibosti laiko neturinčiai TV žiūrovų auditorijai arba publikai. Greitas bendravimas, neišskiriant ir artimųjų bei draugų.
Sykiu tai infliacijos metas. Mūsų akyse sparčiai ir nuolat nuvertėja viskas. Nuvertėja pinigai, sąvokos, žodžiai, priesaikos ir rekomendaciniai laiškai - kažkada jie buvo rašomi itin retai, puikiai suvokiant savojo žodžio ir reputacijos vertę, o šiandien jais švaistomasi į kairę ir į dešinę.
Nuvertėja moksliniai straipsniai ir knygos, į kurių kokybę bei turinį vis mažiau besigilinama. Visa tai paprasčiausiai suskaičiuojama, o ne skaitoma. Akyse nuvertėja architektūra ir meno kūriniai, kurių vertę vis dažniau nustato pati vulgariausia pinigų kalba ir finansinė galia.
Mūsų universitetuose mokslinė kūryba atviru tekstu vadinama produkcija ir skaičiuojama visiškai taip pat, kaip sovietmečiu buvo skaičiuojami grūdų centneriai iš hektaro arba pieno išmilžis pavyzdiniuose kolūkiuose.
Iš dalies tai globalinė tendencija. Kažkada Europoje vieno ar poros gerų straipsnių rimtame mokslo žurnale pakako, kad žmogus gautų akademinę poziciją universitete. Šiandien viskas skaičiuojama publikacijų šūsnimis ir lankų arba ženklų skaičiais, bet ne turiniu, idėjomis ar jų tarptautine sklaida.
XX a. pirmojoje pusėje tokie mąstytojai kaip Otto Weiningeris ar Ludwigas Wittgensteinas galėjo viena knyga pakeisti visą Europos intelektinį gyvenimą. Šiandien jiems niekas nesuteiktų akademinės pozicijos nei Vakaruose, nei juolab Lietuvoje – mat neproduktyvūs žmonės. Per lėtai ir per mažai rašė.
Maratono bėgikai
Ypač šie globalizacijos bruožai jaučiami Lietuvoje ir į mus panašiose šalyse. Vienas mano buvęs studentas Helsinkio universitete, filosofijos doktorantas iš Rygos, kartą pašmaikštavo, kad Suomijos gyvenimo tempas ir ritmas yra amžina sekmadienio popietė, o Baltijos šalių – nuolatinis pirmadienio rytas.
Mes džiaugiamės tuo, kad pasiekiame finišo tiesiąją ir kad sėkmingai įveikiame distanciją. Tik nesusimąstome, kad mūsų gyvenimas tą akimirką suvedamas į distancijos įveikimą, nuoširdžiai įtikėjus, kad visa gyvenimo prasmė ir vertė slypi startiniame jaudulyje ir finišavime.
O gal viskas yra priešingai? Gal vertingiausia yra būtent tai, ko mes nepamatome ir nebefiksuojame bėgdami – akimirkos ir epizodai, žvilgsniai ir veidai, kurių mes nebematome? Ir kodėl mes nesusimąstome apie tai, ar apskritai verta bėgti?
Šį moderniosios civilizacijos primestos beprasmybės ir dvasinės tuštumos pojūtį genialiai atvėrė JAV kino režisieriaus ir aktoriaus Sydney Pollacko 1969 metais sukurtas filmas „They Shoot Horses, Don’t They?“ (pas mus išverstas ir rodytas kaip „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“).
Ko čia daugiausiai esama? Globalizacijos sąlygoto visuotinio vertės ir prasmės pojūčio praradimo, vertę ir prasmę siejant tik su galia, sėkme, matomumu, intensyvumu ir greitu pripažinimu? Kraštutinės kapitalizmo formos su jai būdinga brutalybe ir apskritai moderniąja barbarybe, visą meną ir kultūrą redukuojant į rinką? Ar pokomunistinių visuomenių mitologizuotos sąmonės su jos apverstu marksizmu, kuris nieko rimtai netraktuoja, kas nesusiję su rinka ir finansine galia?
Ar mūsų neeksploatuoja mūsų pačių džiaugsmingai prisiimtas gyvenimo būdas, kurį mes fatalistiškai laikome kažkuo, kam neįmanoma pasipriešinti ir kas susiję su pačia laiko dvasia?
Alternatyva: lėtumo reabilitavimas ir defliacija
Pamėginkime pagalvoti apie alternatyvą. Visų pirma reikėtų aiškiai susivokti, ką daryti greitai, o ką lėtai. Greitai reikėtų daryti tą, kas susiję su mūsų veiklos priemonėmis, bet jokiu būdų ne su tikslais ar juolab prasmės šaltiniais.
Pavyzdžiui, reikėtų retai ir greitai posėdžiauti. Greitai rašyti ataskaitas. Greitai ir nedaug kalbėti apie darbą – juk jį reikia dirbti, o ne aptarinėti. Greitai ir kaip galima mažiau bendrauti su biurokratais. Greitai skaityti laikraščių ir interneto portalų žinias. Visai neskaityti destruktyvios ir lėkštos informacijos – juk gyvenimas per trumpas, mes nespėjame perskaityti, išgirsti ir pamatyti to, kas yra vertingiausia.
Tuo pat metu būtina sugrąžinti lėtą geros literatūros skaitymą nuolat sugrįžtant prie didžiųjų tekstų; pakartotinį mėgstamų spektaklių ir filmų žiūrėjimą; lėtą bendravimą su draugais ir šeimos nariais. Reikia neskubant mėgautis mylimais peizažais ir muziejais.
Svarbiausia – sugrąžinkime vertę sąvokoms, žodžiams, priesaikoms, kūriniams, moralinei reputacijai ir gyvenimo formoms. Iki šiol mes gyvenome visuotinės infliacijos pasaulyje. Kodėl gi nepamėginus defliacijos? Tam reikia, kad vertė ir prasmė visų pirma sugrįžtų į žmonių sielas.
Kam šlovinti gyvenimą, kuriame viskas nuvertėja ir netenka prasmės? Gal geriau pamėginti gyventi kitaip? Tada nereikės savo gyvenimų laikyti aukomis, sudėtomis ant globalizacijos aukuro ar kokiais kitais mitologizuotos pažangos instrumentais. Nereikės ir laužyti galvų, ar egzistuoja slaptas globalizacijos architektų projektas, siekiantis užvaldyti mūsų visų sielas.
Tad mažiau fatalizmo ir žvalgymosi į pasaulio galios centrus. Daugiau laisvės ir drąsos neskubėti, įsigilinti, lėtai skaityti ir išgyventi kiekvieną savo buvimo akimirką.
Nuo „Balso.lt“ redakcijos
Gerbiami skaitytojai! Dėl techninių (programinių) ir žmogiškųjų (nes nebuvo sureaguota laiku) klaidų beveik visą pirmadienį skaitėte ne patį naujausią prof. Leonido Donskio straipsnį. „Balso“ redakcija atsiprašo autoriaus ir jūsų.
