Nors per krizes žlunga labai daug institucijų, vienoms pavydėtinai sekėsi: pačios griežčiausios ir labiausiai autoritarinės bažnyčios pritraukia daug naujų narių.
JAV toks fenomenas buvo ypač pastebimas Didžiosios depresijos metais, o dokumentuoti pradėtas 7-ajame praeito šimtmečio dešimtmetyje, tačiau tik dabar mokslininkai gali pateikti bent du atsakymus į šį klausimą.
Iki šiol jie vengė giliau panagrinėti šią sritį.
„Taip yra ne todėl, kad religija nesvarbi, o todėl, kad ji yra tam tikras tabu“, – aiškina Paulas Bloomas, Jeilio universiteto (JAV) psichologas.
Anot jo, kai jaučiamės nesaugūs, ne tik sunku atsispirti antgamtiniam pasauliui, tačiau ir mūsų smegenys be didelių pastangų pagamina dvasių, dievų ar pabaisų vaizdinius.
Pastaraisiais metais iškeltos įvairios hipotezės apie religingumą. Viena dominuojančių teorijų teigia, kad religija yra prisitaikymas evoliucionuojant – tai padeda išgyventi ir savo genus perduoti ateities kartoms.
Anot šio požiūrio šalininkų, religinių pažiūrų dalijimasis padėjo mūsų protėviams iš mažų ir izoliuotų kuopelių jungtis į didesnius bendruomeninius junginius medžiojant, renkant maistą, prižiūrint vaikus ir konkuruojant su kitomis panašiomis bendruomenėmis.
Antra vertus, teorija, kad religija yra „prisitaikymas prie gyvenimo“ įtikina ne visus. Mičigano universiteto antropologas Scottas Atranas bei kiti teigia, kad „religija yra žmogaus proto produktas“.
„Nemanau, kad tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, yra naudingas išgyvenant ar perduodant genus. Be to, religijos kaip prisitaikymo prie gyvenimo šalininkai negali paaiškinti, kaip religija atsirado, tik kaip ji plito“, – teigia antropologas S. Atranas.
Jis aiškina, kad žmogaus kognityvinės savybės, kurių dėka sėkmingai išsiskyrėme iš kitų rūšių bei galime dirbti kolektyviai, sukuria ir mūsų polinkį į antgamtinį mąstymą.
„Šiandien yra nemažai įrodymų, kad mūsų religijos ir religinių įsitikinimų pamatai yra panašūs į kompiuterio įrangą“, – sako psichologas P. Bloomas. Šį teiginį, anot jo, įrodo eksperimentai su vaikais.
Jų metu nustatyta, kad „vaikai turi natūralų polinkį tikėti dievais, o vaikystės prisiminimai yra lyg inkaras mūsų intuityviam mąstymui“.
P. Bloomas teigia, kad šios dvi požiūrių sistemos yra nepriklausomos ir suteikia mums du požiūrio taškus į pasaulį: vienos dėka „dirbame“ su idėjomis, kitos su – fiziniais pasaulio aspektais.
Antropologas teigia, kad šio „įgimto dualizmo“ dėka manome, kad kūnas yra skirtas valgyti ir judėti, o protas kuria mūsų sąmonę.
„Todėl, tai, kad mes labai natūraliai sapne galime atsiskirti nuo kūno, tikėti astralinėmis projekcijoms ir kita magija yra universalu“, – sakė psichologas P. Bloomas.
Juozapas Paškauskas
