Neseniai toks vienas atseit generolas, tokiame viename interneto portale bandė šmaikštauti ar raudoti (tiksliai taip ir nesupratau), dėl iš vidaus neva griaunamos valstybės.
Tikiuosi, būsimasis feldmaršalas (juk dar nevėlu?) neįsižeis, kad pakartojau jo pavadinimą ir kiek parafrazuosiu jo teiginius.
Taigi norint sugriauti demokratinę sistemą reikia išties padaryti viską, kad iš tokios valstybės bėgti arba į valdžios pusę tiesiog nusispjauti norėtų kuo daugiau žmonių. Kas tai gali geriausiai padaryti? Noromis ar nenoromis tai daro valdžios ir įtakos manijos apsėstos grupės, besiskelbiančios elitu, kurios viena su kita kartais dėl akių pasirieja, bet lemiamais etapais susivienija dėl to paties valdžios instinkto. Jos sutaria dėl to, kad pyragas nėra begalinis, prie stalo ankšta, tad reikia užsitikrinti galimybę nesidalyti su visokiais ten „iš gatvės“.
Valdžios manija veikia taip pat stipriai, kaip priklausomybė nuo narkotikų, tad metams bėgant tarp ilgai valdančiųjų daugėja paranojos, riksmo „priešai šiapus vartų“ ir arogancijos bei meilės savo atvaizdui veidrodyje. Save imama vadinti „valstybininkais“, demokratijos ir teisinės valstybės išlikimo garantais ir pan. Aišku, nuolat bijant, kad kažkas išstums iš geros vietos, reikia apsisaugoti.
Tam reikalui valstybėje turi būti sukurta kuo daugiau slaptų ir turinčių didelių įgaliojimų bei kuo mažiau kontroliuojamų institucijų. Taip pat reikia kuo daugiau dalykų (tiksliau, „darbelių“) skelbti valstybės paslaptimi. Gaila, žinoma, kad negalima įslaptinti Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo teisėjų pavardžių, nes juk būtų geriau, jei pašvęstųjų devynetas galėtų ne tik viską už visus valstybėje nutarti netrukdomas kokios „minios“.
Paslėpti kitų teisėjų veidus (išimti nuotraukas iš interneto) jau pavyko, tad gal ir čia dar bus tobulėjama. Dar reikia po teismus tąsyti kuo daugiau žmonių už pasikėsinimus įžeisti, įžeidimus ir kokius nors neva grasinimus prezidentams, prokurorams, teisėjams arba šiaip „reikalingiems žmonėms“. Reikia kiekvieną pasiplūdimą telefono trumpąja žinute arba pašūkavimą aludėje prieš kokį svarbų tipą sureikšminti iki neva tikrai realios grėsmės ar problemos. Reikia, kad ištisi būriai policininkų, teisėjų ir prokurorų užsiimtų šitais niekais, o lojali žiniasklaida tai nušviestų kaip kovą už teisinės valstybės pamatus.
Galiausiai reikia šmeižti krašto reikalais nepatenkintuosius. Geriausia pradėti nuo tų, kurie jau nebegali apsiginti. Pavyzdžiui, nuo kokio nors valstybei tarnavusio pareigūno, neva paties išlipusio pro langą.
Reikia pasirinkti ištikimą save elitu pasiskelbusiai grupuotei dienraštį, taip pat turėti tam paruoštų kadrų nacionalinio transliuotojo eteryje. Šmeižtas turi būti šlykštus ir pykinantis, kad žmonės kuo labiau susierzintų ir net nenorėtų žiūrėti į tą pusę. Tai padės išaiškinti tuos, kurie nepanorės nusisukti ir pareikalaus atsakymų arba versijų bent jau panašių į protingas.
Kai tokie „rėksniai“ išaiškinami, žvalgybą mūšiu turi pakeisti haubicų ir aviacijos smūgiai. Reikia pradėti rėkti, kad kelių tūkstančių žmonių mitingas arba peticija kokiai teisių kontrolierei, teismų ar teisėsaugos kritika apskritai yra valstybės pamatų griovimas. Visus išdrįsusiuosius būti nepatenkintiems reikia vadinti runkeliais, patvoriniais, garliaviniais, banda, minia, kvailiais ir valstybės priešais, o gal net šnipais.
Tam turi būti pasitelkiama stabili kalbančių galvų komanda – pora teisės profesorių, pora diagnozes ir gydymus per žiniasklaidą teikiančių psichologų, vienas kitas generolas, keli lojalūs apžvalgininkai, dideli teisėsaugos viršininkai ir taip toliau. Visus juos reikia pakaitomis rodyti ir imituoti demokratišką diskusiją bei rūpestį valstybės ateitimi.
Žiniasklaidos priemonės, kurios nepasitenkina oficialiosiomis versijomis, turi būti paskelbtos marginaliomis ir dar tarnaujančiomis šešėlinėms, nusikalstamoms grupuotėms arba Rusijai. Dėl nepasitikėjimo teismais ar valdžia reikia oficialiai kaltinti būtent jas, nes jos neva suklaidina 4 iš 5 apklausų respondentų.
Teismuose dėl valstybės pamatų reikia patyliukais, byla po bylos formuoti praktiką, kad kokį žurnalistą būtų galima nubausti ne už tai, ką jis pasakė ar parašė, o už tai, ką „gali pagalvoti vidutinis statistinis skaitytojas“.
Kartu reikia girti, liaupsinti ir mylėti teisėsaugą bei specialiąsias tarnybas. Ypač tada, kai rezonansinėje byloje dėl aiškaus aplaidumo ir nekompetencijos atsiranda kokie keturi lavonai. Kad viskas būtų dar įtikimiau ir kova už valstybės pamatus atrodytų įtikimesnė, reikia surasti kokią 16 metų mergiotę ir, truputį „pašefavus“, surengti parodomąjį procesą dėl jos neva suburtos tarptautinės teroristų organizacijos.
Jei kuris nors saugumietis, ministras, teisėjas ar diplomatas tiek prisidirba, kad tenka jį išspirti iš tarnybos (kai neteisingos žiniasklaidos versijos teisinga paneigti nebegali), tai paskui jį reikia įkišti į kokią nors partiją ir padaryti viceministru, patarėju ar dar kuo nors.
Dėl politikų tas pats – visi, kas kvestionuoja oficialias versijas, turi būti vadinami populistais, marginalais, radikalais ir būtinai valstybės griovėjais.
Visuomenei reikia atkakliai ir nuosekliai aiškinti, kad ji po mitingus nevaikščiotų ir į ne savo reikalus nesikištų, bet nuolat rodyti tų reikalų oficialias interpretacijas. Šios gali ir net turi būti ekstremaliai absurdiškos, kad visi mieliau persijungtų į pramoginius kanalus ir užsiimtų „savo reikalais“.
Kuo daugiau žmonių bus įtikinta, kad klausimus kelia, protestuoja ir kišasi tik „buka tamsuomenė“ – tuo geriau. Lengviau „tvarkyti reikalus“ ir nesukti sau galvos dėl visokių patvorinių. Kuo geriau tai daroma, tuo labiau stiprėja valdžios pojūtis ir silpnėja valstybė. Mažėja norinčiųjų mokėti jai mokesčius (ką paimsi iš runkelio?) ir norinčiųjų ją ginti (runkelių reikalas?).
Galutinis rezultatas gali pasireikšti bet kada, kai įvyksta minimalus išorinis sukrėtimas. Labai stipri valdžia, kaip mūsų istorijoje jau būta, ūmai suvokia neturinti į ką atsiremti – visi runkeliai įtikinti emigruoti arba nesikišti, o labai kietų išgirtųjų profesionalų, išmokytų tik tramdyti runkelius, ima ir pėdos ataušta.
