„Šio vaikino istorija prasideda ankstyvojoje vaikystėje. Jis turi įgimtą dalinį intelekto vystymosi sutrikimą. Tačiau nepaisant to, nuo pat pradinių klasių buvo vedamas į normalią klasę kartu su normalaus vystymosi vaikais. Ir, be abejo, dėl to iš karto jis tapo „kitokiu“.
Joris iš tiesų išsiskyrė iš bendraamžių. Atvykęs į pradinę mokyklą jau turėjo antsvorį, kuris su laiku tik augo. Berniukui trūko tvarkingumo įgūdžių, jam sunkiau sekėsi mokslai, kalbėjo neraiškiai (murmėdamas po nosimi), kalbėdamas retai žiūrėdavo į akis. Bendraamžiai ilgainiui susitaikė su tokiu išskirtinumu ir tiesiog nekreipė į jį dėmesio. Dėl to Joris tiesiog nesugebėjo susirasti draugų“, – pasakojo A. Šabajevas.
Vyras sako, kad popamokinėje veikloje Joris nedalyvavo ir didžiąją dalį savo laisvalaikio leisdavo namuose. Nemažai laiko skirdavo buvimui prie kompiuterio.
„Ten, pasislėpęs už ekrano, Joris bandė „Facebooke“ kurti santykius, komunikuoti su potencialiais draugais ir net pritraukti mergaičių dėmesį. Surinkęs keletą dešimčių virtualių draugų, rašydamas savo „Facebook“ profilyje, jis nesulaukdavo jokio dėmesio. Vaikino užsisklendimas stiprėjo, o tėvai nelabai žinojo, kaip jam padėti.
Abu tėvai buvo labai užimti, bandė įtraukti ir į savo veiklas. Iš dalies tai padėdavo išplėsti vaikino bendravimo ratą, tačiau jis apsiribojo tik vyresniais tėvų kolegomis ar pavaldiniais. Taip suformavo tam tikra priklausomybė nuo vyresnių dėmesio ir net papuolęs į kokias nors neformalias bendraamžių socialines grupes, pavyzdžiui stovyklas, Joris siekė bendrauti su stovyklos vadovais ir vengė kontakto su bendraamžiais“, – sakė pašnekovas.
Joris nuvyksta į stovyklą
Pirmas A. Šabajevo kolektyvo susipažinimas su Joriu įvyko 2015-ųjų vasarą, kuomet jis apsilankė jo organizuojamoje sveikatingumo įgūdžių ugdymo stovykloje. Iki tol niekada neskyręs dėmesio savo išvaizdai, nebandęs ką nors daryti, Joris pirmą kartą buvo priverstas mokytis atsisakyti nesveiko maisto. Šis procesas, sako A. Šabajevas, iš pradžių jam teikė didelę kančią.
„Kiekvieną vakarą Joris tiesiog svajojo pabėgti namo, kaip jis pats sakė, kad galėtų prisivalgyti riebaus ir saldaus maisto. Buvimą stovyklos pradžioje jam apsunkino ir tas faktas, kad neišvengiamai jam teko mokytis kurti draugystės ryšius su stovyklautojais. Ši dalis jam sekėsi sunkiausiai.
Įpratęs vengti kontakto dėl baimės būti atstumtam, jis atkakliai siekdavo visų veiklų metu būti greta suaugusių stovyklos vadovų ir laisvalaikiu taip pat vengė jungtis prie bendraamžių. Tačiau mes taip pat atkakliai jį skatinome dėti pastangas ir pradėti bendrauti su kitais stovyklautojais. Tai nebuvo lengva. Kaskart, gaudamas paraginimą jungtis prie kitų, jis labai sunerimdavo, tapdavo nekalbus, arba tiesiog pasislėpdavo vienumoje. Darbas su Joriu pareikalavo išskirtinės visų mūsų komandos narių kantrybės ir tikėjimo, kad anksčiau ar vėliau mums pavyks pralaužti ledus“, – kalbėjo iniciatyvus vyras.
Virsmas
Kai Joris pirmą kartą atvyko į A. Šabajevo stovyklą, jam buvo 14 metų. Tai, pasakoja vyras, pats hormonų įkarštis, kuomet priešingos lyties dėmesys tampa būtinu.
„Iki tol turėdamas didelį nepasisekimą mergaičių tarpe, mūsų stovykloje jis surado naujas galimybes. Iš vienos pusės, kaip jau minėjau, jis buvo priverstas daug laiko leisti su bendraamžiais, tarp kurių 70% buvo mergaitės. Iš kitos pusės, visi stovyklautojai stovykloje lankėsi dėl tos pačios problemos – jie buvo nepatenkinti savo išvaizda. Todėl gėdytis savo kūno priežasčių buvo žymiai mažiau, palyginus su įprasta aplinka mokykloje ar kitur, kur yra mergaičių be antsvorio.
Lūžis įvyko tuomet, kai praėjus 2/3 stovyklos laikui, pradėjo matytis dalyvavimo programoje rezultatai ir visi stovyklautojai galėjo pastebėti savo kūno apimčių pasikeitimus. Po to sekė bendras stovyklautojų emocinio fono pakilimas. Tai ir tapo savotišku startu ir signalu Joriui, kad jis gali veikti. Laisvalaikio užsiėmimų metu Joris aktyviai stengėsi pritapti, siekė dalyvauti žaidimuose, pokalbiuose. Tačiau tai darė itin nerangiai, todėl nekartą buvo atstumtas. Joris dar kartą patyrė tai, ką buvo įpratęs patirti mokykloje – nepritapo ir nebuvo priimtas į kolektyvą. Mergaitės juo nesusidomėjo. Keista, tačiau tai jo nesustabdė. Pats faktas, kad jis išdrįso ir stengėsi, jį sustiprino, todėl Joris pradėjo tikėti, kad gali pradėti gyventi kitaip“, – su užsidegimu kalbėjo A. Šabajevas.
Paauglio pokyčių kelias
Grįžęs po sveikatingumo įgūdžių ugdymo programos namo, toliau pasakoja pašnekovas, šeimoje Joris sulaukė didelių pagyrimų, nes akivaizdžiai matėsi jo rezultatas – vaikinas grįžo laimingesnis, numetęs svorio ir su per dideliais drabužiais.
„Rodos galima buvo švęsti naujo gyvenimo pradžią. Tačiau, praėjus trims mėnesiams, vaikino svoris sugrįžo, noras atsispirti pagundoms valgyti nesveikai – išblėso. Jo viltis pilnaverčiai bendrauti pradėjo taip pat blėsti. Joris ne kartą su mumis susisiekė ir pasakojo savo išgyvenimus. Prašė pagalbos. Aptarę šį reikalą su jo tėvais, nusprendėme pasikviesti į kitą stovyklą, kuri vyko praėjus 8 mėnesiams nuo jo pirmo dalyvavimo pas mus.
Kai jis atvyko dar kartą, buvo sunku jį atpažinti. Tai buvo visiškai kitas žmogus. Šypsena nuo jo veido nenorėjo trauktis, stovyklautojų kolektyvas jį puikiai priėmė, Joris sulaukė daug komplimentų, taip pat ir iš merginų. Programos metu pasiūlytas veiklas Joris atliko itin kruopščiai ir su dideliu atsakingumu, jautėsi senbuviu, todėl kartais galėjo ir pamokyti naujai atvykusius programos dalyvius. Šį kartą skyrėme didesnį dėmesį Jorio pasiekto rezultato išlaikymui namuose, todėl visą mėnesį po programos palaikėm virtualų ryšį, konsultavome tėvelius, kaip padėti vaikinui tęsti naujų įgūdžių pritaikymą“, – kalbėjo A. Šabajevas.
Metė svorį ir namuose
Kai 2016 m. vasarą Joris į stovyklą atvyko trečią kartą, jaunuolis, pasakoja pašnekovas, jau buvo numetęs 6 kg savo buvusio svorio (6% viso kūno svorio), iš kurių 3 kg. buvo numesti savarankiškai namuose.
„Jis atvyko labai gerai nusiteikęs ir paminėjo, kad stovyklos laukė labai nekantriai, nes norėjo susirasti naujų draugų ir prieš sekantį mokslų sezoną padailinti savo kūno linijas. Vaikinas pasakojo, kad stipriai pasikeitė jo socialinis gyvenimas: išsiplėtė jo draugų ratas, su kuriais leisdavo laiką po pamokų arba atostogų metu, o „Facebooke“ vaikinas sugebėjo surinkti virš 500 naujų draugų. Pasibaigus vasaros programai, Joris iš karto teiravosi, kada vyks kita stovykla ir pažadėjo, kad į ją atvyks dar labiau pasikeitęs“, – sakė A. Šabajevas.
Augantis antsvorį turinčių ar nutukusiųjų skaičius
Pasaulio nutukimo federacijos duomenimis, šiuo metu pasaulyje yra virš 223 mln. nutukusių ar antsvorį turinčių vaikų. Jei nieko nebus daroma, šis skaičius iki 2025 metų paaugs 20 proc. Situacija yra blogėjanti tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje.
„Nors žmonių susidomėjimas sveika gyvensena auga, tačiau sąmoningumas – nelabai. Matome, kad žmonių sporto klubuose daugėja, bėgiojimo mada taip pat vis smarkėja, tačiau tai nereiškia, kad žmonių supratimas apie sveiką gyvenseną auga.
Kas yra sveika subalansuota mityba, nedaugelis žino – dauguma tai sieja tik su daržovių ir vaisių valgymu. Tai yra stigma, kuri trukdo judėti toliau. Sveika mityba neapsiriboja daržovių valgymu – tai pagal amžių subalansuota visavertė mityba“, – kalba A. Šabajevas.
Gruodžio 7 dieną A. Šabajevas skaitys pranešimą nevyriausybinės organizacijos „Reach for change“ organizuojamoje konferencijoje „Kurkime geresnį pasaulį vaikams“.
