Kaip stabilizuoti maisto prekių kainas? Į šį klausimą bando atsakyti Jeffrey Frankel, Harvardo universiteto ekonomikos profesorius.
Didžiojo dvidešimtuko (G-20) valstybių žemės ūkio ministrai neseniai susitiko Paryžiuje ir bandė ieškoti sprendimų kylančių maisto produktų kainoms mažinti. Šiandien pasaulinės maisto produktų kainos pasiekė rekordinį lygį, primindamos 2008 metų situaciją.
Vartotojai iš viso pasaulio, ypač vargingai gyvenantys žmonės, jaučia nemažus nuostolius, didžiąją dalį savo įplaukų palikdami maisto prekių parduotuvėse. Nepasitenkinimas kylančiomis kainomis daugelyje šalių, ypač Egipte ir Tunise, sukėlė ir politinį nestabilumą.
G-20 pastangos kulminacinį tašką pasieks Kanų suvažiavime Prancūzijoje šių metų lapkričio mėnesį. Vis dėlto raginama atkreipti dėmesį ir į tai, kad per visą istorijos laikotarpį tokie ir panašūs prekių kainų mažinimo procesai dažnai sukeldavo daugiau nuostolių nei duodavo naudos.
Pavyzdžiui, kai kurie centriniai bankai, padidėjus importinių prekių kainoms, sugriežtino valiutos kursą, padidindami jo vertę. Net ir nepalankūs rinkos judėjimai privalo būti suderinti su valiutos politika.
Šalys-gamintojos taip pat bandė suderinti kainų kintamumą siūlydamos tarptautinę kartelę. Teoriškai, valstybės rezervai gali išlyginti kainų svyravimą, bet tai priklauso nuo minėtųjų rezervų panaudojimoirvaldymo.
Turtingose šalyse pirminiai gamintojų sektoriai paprastai turi politinę galią ir maisto produktų rezervai naudojami ne mažinti, bet išlaikyti aukštas produktų kainas. Europos Sąjungos Bendroji žemės ūkio politika - tipinis pavyzdys, kuri yra pražūtinga ES biudžetui, ekonomikai bei vartotojams. Tuo tarpu daugelyje besivystančių šalių ūkininkai turi nedidelę politinę galią.
Dažnai politikai, kontroliuodami pagrindinių maisto produktų ir energijos kainas, stengiasi apsaugoti vartotojus, bet dirbtinis kainų valdymas paprastai reikalingas vidaus namų ūkio normavimui. Priešingai, papildoma paklausa bus patenkinama per importą, o tai savo ruožtu padidins pasaulines rinkos kainas.
Jei šalis yra prekių gamintoja, ji gali remtis eksporto kontrole, kad apsaugotų vidinius vartotojus nuo pasaulinio kainų didėjimo. 2008 metais Indija nustojo eksportuoti ryžius, Argentina - kviečius, 2010 metais tą patį padarė ir Rusija.
Šalių-gamintojų eksporto apribojimai ir importuojančių šalių kainų kontrolė gali sumažinti kainų svyravimus pasaulinėje rinkoje. Jei šios šalys bendradarbiautų remdamosi Pasaulio Prekybos organizacijos nuostatais, pasaulinė kainų kaita galėtų būti kur kas mažesnė. Geriausia išeitis turbūt būtų palikti prekių kainų svyravimą, bet apriboti nepalankius ekonominius veiksnius.
G-20 valstybių žemės ūkio ministrai nutarė sukurti sistemą, kuri leistų aiškiau vertinti žemės ūkio rinką, t.y. suteiktų informaciją apie gamybą, išteklius bei kainas.
Tiesą sakant, N. Sarcozy turi ir kitą tikslą: akis į akį susidurti su spekuliantais, kurie daro įtaką žemės ūkio prekių rinkos destabilizavimui. Pastaraisiais metais plataus vartojimo reikmenys tapo greičiau vertingu įsigyjamu turtu nei įprastomis prekėmis. Prekių kainos yra, greičiau, nustatomos spekuliantų nei remiantis pasiūlos ir paklausos bei ekonomikos dėsniais.
N. Sarcozy yra teisus manydamas, kad laisvoji rinka kartais leidžia "pasireikšti" spekuliantams, kitaip tariant, jie gana dažnai tampa stabilizuojanti jėga.
Nors G20 šalys jau kurį laiką bendradarbiauja ir stengiasi pagerinti pasaulio ekonomikos būklę, iki šiol joms nepavyko pasiekti jokių aiškių susitarimų.
