Blogėjant ekonominei padėčiai Sovietų Sąjungoje buvo įvestos kortelės maisto produktams ir pakeltos tų produktų kainos. Protestuodami prieš kainų pakėlimą, kai kuriuose miestuose darbininkai išėjo į gatves.
Chaosas Murome
Vladimiro srities Muromo mieste neramumai kilo po to, kai mirė vienos gamyklos meistras. Mieste pasklido gandai, neva jį užmušusi milicija. Per meistro laidotuves palydinčiųjų procesija sustojo prie milicijos pastato. Užteko vieno riktelėjimo, ir įaudrinti žmonės nusiaubė milicijos skyrių, pagrobė ginklus ir išleido areštantus.
Milicininkai ir jiems talkinantys draugovininkai siaučiančią minią bandė nuraminti, bet buvo patys sumušti. Minia įsiveržė ir į KGB pastatą. Čia daug nuostolių nepridarė, tik išmetė į gatvę seifą, kurio nepavyko atidaryti. Beje, aktyvūs buvo ne tik vyrai – moterys rinko akmenis ir padavinėjo vyrams.
Murome įsiviešpatavo chaosas. Degė milicijos pastatas, gatvės buvo užkimštos mašinomis. Minią taip pat bandė nuraminti Vladimiro srities vykdomojo komiteto ir kompartijos vadovai – žinoma, ir jiems nepavyko. Tik į miestą atvažiavę 200 kariškių išsklaidė maištininkus.
Murome dar net nebuvo pradėti areštuoti aktyviausi maištininkai, dar nebuvo padarytos išvados, kai „Amerikos balsas“ ir kitos Vakarų šalių radijo stotys vėl prakalbo apie Vladimiro sritį kaip apie maištingąją socialistinio lagerio sritį. Kitame šios srities mieste Aleksandrove po trijų savaičių nuo Muromo įvykių žmonės irgi susipliekė su milicininkais.
Vadavo kareivius
Sekmadienį Aleksandrovo gatvėje milicija sulaikė du girtus kariškius ir uždarė juos į vietinio kalėjimo laikinojo sulaikymo kamerą. Dešimtys žmonių miesto gatvėje tai matė ir kariškius užstojo – mat šiaip jau juos gerbė labiau negu milicininkus. Tuoj pat susirinko maždaug 300 žmonių minia, pasigirdo šūksniai: „Mušk mentus!“, „Mes jums parodysim Muromą!“ Kadangi buvo išeiginė, minioje buvo nemažai girtų vyrų, tad kai kažkas pasiūlė „išvaduoti kareivėlius“, visi patraukė kalėjimo link. Na o kalėjimo sargybiniai nesiceremonijo. Kai minios nepasisekė sulaikyti perspėjimais, jie paleido šūvius. Penki puolantieji buvo nušauti, dvylika – sužeista. Likusieji išsibėgiojo.
Dar iki neramumų dalyvių teismo buvo padarytos organizacinės išvados. Muromo ir Aleksandrovo partiniai vadovai atleisti iš darbo. Vladimiro sritis apsvarstyta Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro Komiteto biure ir priimtas nutarimas – vietiniai partijos ir KGB vadovai buvo apkaltinti, kad, girdi, laiku nesiėmę priemonių ir leidę įvykti masiniams neramumams. „Muromo srities partijos vadovai, užuot greitai sušaukę komunistus, komjaunuolius, darbininkus, draugovininkus ir aplamdę tiems banditams šonus, patys ėjo jų raminti, – plenume piktinosi Centro Komiteto skyriaus vadovas V. Tiščenka. – Tikrą partiškumą parodė tik Aleksandrovo kalėjimo darbuotojai. Jų buvo tik keletas, bet jie nesutriko, šovė į banditus ir iš karto atmušė norą kitiems“. V. Tiščenkai buvo neaišku dar ir tai, kaip miestuose, kuriuose buvo 9000 komunistų ir 14 000 komjaunuolių, „saujelė chuliganų darė ką norėjo“.
Maištininkų teismai
Nei Murome, nei Aleksandrove stichinių mitingų dalyviai nekėlė jokių politinių reikalavimų, bet tie neramumai tikrai buvo susiję su nuolat blogėjančiu gyvenimu. Liaudį pykdė komunistų vadų svaičiojimai apie komunizmo pergalę.
Aktyviausių maištininkų teismai įvyko jau rugpjūtį. Trys kaltinamieji buvo nuteisti sušaudyti, kiti gavo laisvės atėmimo bausmes. Paskelbus teismo nuosprendžius, įmonėse ir įstaigose vyko susirinkimai, kuriuose buvo smerkiami mitingų dalyviai. Faneros gamyklos darbininkas Vladimiras Strunikovas iš tribūnos išdrįso pasakyti, kad nuosprendžiai esantys per griežti. Už tai jis buvo areštuotas ir nuteistas 7 metams laisvės atėmimo.
Nikitos Chruščiovo valdymo metais vietinių gyventojų susirėmimų su milicija dar įvyko Beslane (1961 metų rugsėjo 15 dieną; vienas žmogus žuvo; vėliau buvo nubausti 7 žmonės), Bronicuose (1964 metų balandžio 16 dieną minia nusiaubė milicijos areštines), Stavropolyje (1964 metų balandžio 18 dieną sudeginta milicijos mašina).
Kortelės duonai
Septintajame dešimtmetyje ekonominė situacija Sovietų Sąjungoje vis blogėjo ir blogėjo. Laikraščiai, radijas ir televizija nuolat pranešinėjo, kad pagal mėsos ir pieno gamybą vienam statistiniam gyventojui kolūkiečiai esą sėkmingai besiveją Ameriką ir jau pralenkę kitas kapitalistines šalis, tačiau tų produktų parduotuvėse buvo vis mažiau ir mažiau. Iš pradžių mažėjo mėsos ir pieno produktų, vėliau deficitu tapo aliejus, duona, kruopos. Daugelyje sričių 1962–1963 metais maisto produktams buvo įvestos kortelės.
1962 metais N. Chruščiovas ryžosi pirkti grūdų Kanadoje – pirmą kartą per Sovietų Sąjungos istoriją. Bet ir pirkti nelabai buvo už ką. Visus biudžeto pinigus tuo metu surydavo gynybos pramonė ir „kosmoso užkariavimas“. Nors būdami alkani ir basi, sovietai galėjo girtis, kad esą raižantys kosmoso platybes.
Paskutinę 1962-ųjų gegužės dieną maždaug trečdaliu buvo padidintos mėsos ir pieno produktų kainos. Tai buvo padaryta visai tam nepasiruošus ir pirmą kartą po karo. Iki tol Sovietų Sąjungos gyventojams per spaudą, radiją ir televiziją buvo pučiama propaganda, kad kainos galinčios kilti tik tame „supuvusiame kapitalistiniame pasaulyje“, bet jokiu būdu ne Sovietų Sąjungoje – joje vienintelė galima politika esanti „gerinti darbo žmonių gyvenimą“. Kad tai būtų pateisinama, Centro Komitetas paskelbė, kad kainos esančios pakeltos... pačių dirbančiųjų prašymu. Laikraščiuose tuoj pat pasipylė straipsniai, kuriuose neva darbininkai rašė, kad jie suprantantys tokį Komunistų partijos bei vyriausybės žingsnį ir jam pritariantys.
Ekonominis krachas
Taip rašė sovietiniai laikraščiai. O štai KGB jau po kelių dienų Centro Komiteto prezidiumui pateikė pažymą, kokią visuomenės reakciją iš tikro sukėlė tas kainų pakėlimas. Žemdirbiai tam pritarė, nes juk nuo to buvo padidėjusios ir mėsos supirkimo kainos. Na o miestų gyventojai kiek galėjo, tiek protestavo. Maskvoje, Maskvos srityje, Leningrade, Donecke, Dnepropetrovske pasirodė lapelių, kuriuose buvo reikalaujama grąžinti senąsias kainas.
KGB šnipai pranešė, kad Tbilisyje „atsirado asmenų, kurie kainų pakėlimą prilygino Sovietų Sąjungos ekonominiam krachui“. Panašiai šnekėta ir kituose miestuose. Žmonės kalbėjo, kad, girdi, reikia mažiau šelpti besivystančias ir šiaip socialistines šalis, o daugiau pinigų skirti savo žmonių reikmėms.
Naikino ūkius
Lietuvoje reikalai su maistu buvo kiek geresni. Ne veltui rusai Pabaltijį laikė „mažąja Amerika“. Nors užėjus sovietams ir žmones suvarius į „kolchozus“ žemės ūkio produktų gamyba smarkiai smuko ir gerokai atsiliko nuo prieškarinio lygio, darbštūs lietuviai dirbdav ne tik kolūkiuose, bet ir savo sklypeliuose prie namų. Kolūkyje dirbti neapsimokėjo, nes už darbą, kuris buvo vertinamas darbadieniais, beveik nieko nemokėdavo. Žmonės į tokį darbą ėjo kaip į baudžiavą ir dirbdavo kaip baudžiauninkai. Niekas nelaikė blogu poelgiu ką nors iš kolūkio nugvelbti ir parsinešti namo. Drąsiai galima teigti, kad kaip tik tada lietuviai ėmė mokytis nesąžiningumo, nepagarbos darbui, išmoko vogti ir meluoti.
Šiaip ar taip, netgi esant tokiam baudžiauniškam žemdirbių darbui, Lietuvoje žemės ūkio produktų buvo pagaminama daugiau negu kitose sovietinėse respublikose. O ir parduotuvių lentynos nebuvo tuščios, nes, skirtingai negu kitose respublikose, Lietuvoje daug produktų būdavo superkama iš kaimiečių, kurie juos užaugindavo savo sklypuose. Maskvai tai nepatiko, nes 1961 metais priimtoje Sovietų Sąjungos komunistų partijos programoje buvo surašyta, kad, girdi, valstiečiai komunizmo išmoksią tik kolūkyje. N. Chruščiovas siekė, kad sodybinių sklypų išvis neliktų, kad žmonės namuose neaugintų gyvulių, kad neturėtų karvių. Pienu, mėsa, daržovėmis per kaimo parduotuves turėję aprūpinti kolūkiai.
Lietuvos kaimo žmonėms, kurie visais laikais išsimaitindavo patys, tai buvo nesuprantama. Todėl jie karves, kiaules augindavo net slapčiomis. Mėsą, pieno produktus, o tuo labiau daržoves ir vaisius mūsų kaimiečiai pardavinėjo ne tik Lietuvos didžiuosiuose mietuose – veždavo ir į Rygos, Kaliningrado ir net Leningrado turgus. Kėdainiuose užaugintus agurkus ir pomidorus jau tais laikais skaniai kramtydavo kaliningradiečiai ar latviai, o lietuviškus obuolius ar rūkytas dešras – Leningrado gyventojai.
Tais laikais automobilių niekas neturėjo, tai tolimus miestus žmonės pasiekdavo pakeleivingomis mašinomis. Vargas buvo didžiulis, nes krovinius tekdavo ne kartą perkrauti. Štai Kėdainių rajone, Josvainių miestelyje, prie kelio nuolat stovėdavo maišai agurkų ar dėžės pomidorų. Dažniausiai koks pakeleivingas sunkvežimis tą krovinį nuveždavo iki Cinkiškio, o ten vėl tekdavo išsikrauti ir laukti kito. Čia jau būdavo įmanoma sulaukti sunkvežimio, važiuojančio iki Klaipėdos. Jeigu dar norėdavai pasiekti Kaliningradą, tekdavo persikrauti Kryžkalnyje. Sunkvežimiai veždavo krovinius, tad tie agurkų maišai būdavo kraunami ant kokių vamzdžių ar lentų. Ir važiuoti tekdavo ne šiltai kabinoje, o pasislėpus nuo vėjo už tų pačių maišų. Tai buvo labai sunkus darbas, juoba kad dažniausiai prekes parduoti veždavo moterys.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Sukilimas Novočerkaske
