Aleksejaus Navalnyj populiarumo augimas kaip ant mielių (jis net vadinamas būsimuoju Rusijos prezidentu) natūraliai kelia nekuklų klausimą: už kokius pinigus jis prasimušė į žmones?
„Sėdo į kalėjimą kaip tinklaraštininkas – išėjo į laisvę kaip būsimasis Rusijos prezidentas“ - taip apie A. Navalnyj pasakė rašytojas Viktoras Šenderovičius. Gruodžio mėnesį A. Navalnyj buvo suimtas mitingo „Už sąžiningus rinkimus“ metu ir uždarytas 15 parų.
Prezidentu kaip prezidentu, bet pilnaverčiu politiku tinklaraštininkas A. Navalnyj jau tapo. Leidiniui „Vedomosti“ jis papasakojo, kad įregistravo nekomercinę organizaciją „Kovos su korupcija fondas“ ir pradėjo rinkti aukas. A. Navalnyj sako, kad jam reikia 300 000 JAV dolerių per metus. Jo paties projekto „Rospil“ patirtis rodo, kad A. Navalnyj gali surinkti ir daugiau pinigų – simpatizuojantys piliečiai be jokių fondų, tiesiog pasikliaudami garbingu vardu, jau pervedė maždaug tokią sumą.
Aukų iš anonimų A. Navalnyj šį kartą priimti neketina. „Reguliariai ateina žmonės ir siūlo pinigų. O aš jiems sakau: prašom pasisakyti [viešai], kas jūs esate, ir duokite man pinigų. Jie visi bijo. Dabar susirinko kažkiek drąsių žmonių, kurie pasirengę pareikšti, kad duoda man pinigų. Jie duoda įvairias sumas. Nuo 100 000 iki 10 000 dolerių“, - pasakoja A. Navalnyj.
Į naująjį fondą jis planuoja sutelkti visus savo projektus. „Rospil“ (vagysčių, vykdant valstybinius pirkimus, iškėlimas viešumon), „Rosjama“ (skundų dėl blogų kelių rinkimas) ir „Rosvybory“ (rinkimų stebėjimo organizacija) taps fondo padaliniais su atskiromis subsąskaitomis. „Galimas dalykas, bus atskira sąskaita kovai su Vekselbergu, su Deripaska ir su visais kitais, - svarsto A. Navalnyj. - Jeigu tave domina konkretus tyrimas, tu manai, kad mes tiriame efektyviai, ir tu pasirengęs tam duoti pinigų – prašom“.
„Vedomosti“ sužinojo dviejų rėmėjų, kurie jau išdrįso palaikyti A. Navalnyj fondą, pavardes. Tai „Vympelkomo“ steigėjo sūnus verslininkas Borisas Ziminas (patvirtino, kad jau davė 300 000 rublių ir duos maždaug tiek kiekvieną mėnesį) ir buvęs „Alfa-group“ vadybininkas Vladimiras Ašurkovas (patvirtino, kad davė 300 000 rublių).
Tokiu būdu, politinis projektas „Navalnyj“ gauna nuolatinį legalų finansavimą. „Viskas bus švaru ir be grynųjų pinigų. Bus žinomos visos pavardės žmonių, kurie duoda pinigų, ir kiek jų duoda, ir bus žinomos visos išlaidos“, - pažadėjo jis.
O iš ko jis gyveno iki šiol, nuolatos užsiiminėdamas nekomerciniais projektais? „Vedomosti“ išvyko ieškoti A. Navalnyj pajamų šaltinių.
Studentas
Formaliai studentas A. Navalnyj tapo verslininku dar pirmame kurse. 1993 metais jis įstojo į Tautų draugystės universiteto teisės fakultetą (kad įstotų į Maskvos valstybinį universitetą jam pritrūko vieno balo).
Ir kaip tik jo tėvai – atsargos karininkas Anatolijus ir ekonomistė Liudmila Navalnyj – organizavo savo verslą, Kobiakovo pynimo iš vytelių fabriką. Toks pat fabrikas, kuriame dirbo Liudmila Navalnyj, bankrutavo. „Ir štai tėvai šalia išsinuomojo apleistą kaimo klubą, nuviliojo ten meistrus, įkalbėję nepersikvalifikuoti į apsaugininkus, ir iš naujo įkūrė Kobiakovo fabriką“, - prisimena A. Navalnyj. Jis tapo bendru steigėju, tačiau verslo reikalais iš pradžių visai neužsiiminėjo. Pinigų užsidirbti jis nusprendė iš savo specialybės – toks buvo laikas: „Buvo aišku, kad visi dėstytojai gana atitrūkę nuo realaus gyvenimo, ir atrodė, kad nėra reikalo užsiiminėti tuo mokslu, o reikia eiti dirbti – ir tu greitai uždirbsi milijardą dolerių“.
Dirbti A. Navalnyj nuėjo į banką „Aeroflot“: „Pamenu, sėdėjau ir rašiau visokias pretenzijas, kaip antai: tučtuojau grąžinkite mūsų milijardą. Tačiau į teismus pats nevaikščiojau.“. Milijardų bankui negrąžino – 1997 metų sausį centrinis bankas atšaukė jam išduotą licenciją.
Kita jo darbovietė buvo Aleksandro ir Šalvos Čigirinskių statybų bendrovė „ST-group“ (dabar ji „Sniegiri“). „A. Navalnyj atėjo 1998 metais pagal skelbimą, - prisimena dabartinis bendrovės generalinis direktorius Genadijus Melkumianas, anuo metu vadovavęs kompanijos juridiniam skyriui. - Rinkomės iš kelių kandidatų, apsistojome prie jo: jis sumanus, greitai suvokia“.
A. Navalnyj prisimena, kad dirbdamas pas Čigirinskius, be kita ko, užsiiminėjo ir valiutų kontrole: „Buvo visiškai idiotiškas valiutų reguliavimo įstatymas, kuris siaubingai trukdė dirbti. Tuomet [šiame versle] buvo neva tarptautiniai sandoriai: tai užsieniečiai perka pastatus, tai užsienietiški kreditai. Tačiau praktiškai tai buvo Rusijos kompanijų tarpusavio sandoriai užsienio jurisdikcijose – mes nuolatos įkliūdavome į šį įstatymą“.
Iš „ST-group“ A. Navalnyj išėjo 1999 metais, netrukus po krizės. „Dauguma nekilnojamojo turto supirkimo ir gerbūvį gerinančių statybų bendrovių tuomet žlugo. Bankas „SBS-agro“, kuriam mes daug statėme – irgi, - aiškina jis. - Tada labai daug žmonių išsilakstė [iš kompanijos]. Ir man taip pat atrodė, kad reikia eiti į kitą darbą, kad uždirbčiau daugiau“.
Tais pačiais metais jis gavo teisininko diplomą. Dėl to, kad vienu metu mokėsi ir dirbo, A. Navalnyj gailisi: „Štai tu turi penkerius metus mokslui – ir reikia mokytis, o ne užsiiminėti visokiais niekais“.
Verslininkas
Dar 1997 metais Navalnyj įregistravo OOO „Allekt“. Dirbdamas pas Čigirinskius, be valiutų kontrolės jis dar užsiėmė antimonopoliniais įstatymais – gaudavo leidimus pirkimo-pardavimo sandoriams. „Aš pakankamai greitai įgudau. Atsirado daugybė žmonių, kurie prašė manęs patarimų šiuo klausimu, - prisimena A. Navalnyj. Ir pagalvojau, kad dabar visiškai puikiai galiu daryti tą patį, tiktai be jokių Čigirinskių“.
Jis turėjo du klientus, kurie „aprūpindavo reguliariais užsakymais. Kiti užsakovai susirasdavo jį per radiją. „Taigi yra žmonių, kurie parduoda pastatą, jiems reikia per mėnesį įforminti sandorį. Jie duodavo man dokumentus, aš viską įformindavau antimonopolinėje tarnyboje per mėnesį ir gaudavau savo 700 dolerių“, - pasakoja A. Navalnyj. Per sėkmingą mėnesį jis galėjo uždirbti 4000-5000 dolerių.
Dar dvi verslo įmones jis įsteigė pirmaisiais šio amžiaus metais drauge su bičiuliais iš teisės fakulteto - „N.N. Securities“ ir „Evroaziatskyje transportnyje sistiemy“. A. Navalnyj sako, kad su kiekviena iš šių firmų jis dirbo (ir gaudavo iš jų pinigų) maždaug po metus.
„N.N Securities“ - „kompanija, kuri prekiavo biržoje vertybiniais popieriais“. Tuo metu A. Navalnyj neakivaizdiniu būdu siekė įgyti antrąjį aukštąjį išsilavinimą Finansų akademijoje. Specialybė - „biržininkystė“ „N.N.[kompanijos pavadinime] – tai reiškia Nesterenko ir Navalnyj. Turėjau aš instituto laikų draugą Vanią Nesterenko, jis vienas iš „Mosfundamentstroj-6“ vadovų. Mes turėjome nedidelę sumą, kurią davė Vanios tėtis. Ir kurį tai laiką mes gana sėkmingai prekiavome“, - pasakoja A. Navalnyj. O paskui „įvyko viena iš biržų krizių“. „Įdomiai viskas pasibaigė: mūsų grupėje visi dirbo biržoje, tad suprantama, ir iš 12 žmonių aštuonių kompanijos bankrutavo. Ir mes bankrutavome“, kalba A. Navalnyj.
Kaip teigia A. Navalnyj, „Evroaziatskyje transportnyje sistiemy“ - „tai taip pat kompanija iš tų romantiškų laikų, kada visi manė, kad kuo tu beužsiimsi, viskas pradės nešti tau didžiulį kiekį pinigų. Mes su bičiuliu padarėme tokią kontorą, kurios pavadinimas pilnas patoso – ji paprasčiausiai užsiiminėjo logistika“. Užsidirbti nusprendėme iš automobilių, atvežančių į Maskvą krovinių pakrovimo – kad nereikėtų atgal važiuoti dykais ratais, vairuotojai suteikdavo nuolaidų. „ Ateidavome į metro stotį, ten stovėdavo tetulės prekeivės, kurios dirbo su vairuotojais ir tardavosi, kaip vežti krovinius“, - juokiasi A. Navalnyj. Pas tetules eidavo ne jis – jis buvo atsakingas už teisinius reikalus ir finansus. Veikiai partnerių keliai išsiskyrė. Kaip teigia A. Navalnyj, „šis verslas buvo įdomus, iš jo buvo galima uždirbti daug pinigų, bet jis labai slegiantis“.
Tuomet A. Navalnyj jau dirbo „Jabloko“: pinigai, kuriuos atnešė „Allekt“, „N.N. Securities“ ir „Evroaziatskyje transportnyje sistiemy“, leido jam „užsiimti tuo, kas patiko, bet nenešė pinigų“.
Funkcionerius
Į „Jabloko“ A. Navalnyj taip pat atėjo pagal skelbimą, kurį pamatė partijos tinklalapyje. Tai buvo 2000 metai, kada Vladimiras Putinas jau tapo prezidentu. A. Navalnyj prisimena, kad tada prasidėjo pirmosios šnekos apie kartelės pakėlimą politinėms partijoms, pretenduojančioms į Valstybės Dūmą. „Buvo aišku, kad tai nukreipta prieš „Jabloko“ ir SPS. Nors aš nebuvau didelis „Jabloko“ ir SPS gerbėjas, pagalvojau: o aš tiesiog imsiu ir iš principo įstosiu“.
A. Navalnyj buvo priimtas kandidatu į kandidatus, ir šį statusą jis turėjo apie metus. „Iš karto pradėjo aktyviai reikštis Maskvos „Jabloko“, pasisakydavo susirinkimuose, pateikdavo pasiūlymų. Vėliau jis įėjo į mano komandą“, - prisimena partijos „Jabloko“ lyderis Sergiejus Mitrochinas.
Iš pradžių A. Navalnyj dirbo „Jabloko“ pagal pagrindinę specialybę – jis tapo mobiliųjų juridinių grupių, dalyvavusių regionų rinkimuose, aktyvistu. Už šį darbą „mokėjo juokingus pinigus: kelionpinigius ir 2000-3000 rublių honorarą“.
2001 metais jis tapo partijos nariu. Ilja Jašinas, su kuriuo A. Navalnyj keletą metų iš eilės dirbo petys į petį, sako, kad partija funkcionieriams mokėjo mažai: A. Navalnyj dirbo, gaudamas 300 dolerių per mėnesį – jis vadovavo grupei, atsakingai už protesto akcijų organizavimą.
Partiniame darbe A. Navalnyj susidraugavo su SPS funkcionieriais – Marija Gaidar ir Nikita Bielych. „Tai buvo SPS ir „Jabloko“ romantiškos draugystės laikotarpiu“, - sako jis. Su M. Gaidar A. Navalnyj sukūrė „Demokratinę alternatyvą“ („DA!“).
Vienas iš „DA!“ projektų buvo politiniai debatai, vykę klubuose – juos vedė pats A. Navalnyj. Debatai turėjo pasisekimą. „Pasidarė aišku, kad žmonių daug, reikia visam tam suteikti kažkokių naujų pajėgumų“, - prisimena I.Jašinas. M. Gaidar ir A. Navalnyj ėmė siuntinėti subsidijų prašymus.
„Vieną subsidiją gavome iš „Visuomenės rūmų“ - 15 000 dolerių. Mes patys nustebome, kad ją gavome“, sako A. Navalnyj. Tuojau pat nupirkome baldų į „DA!“ buveinę, kuri buvo įsikūrusi metro stoties „Novokuzneckaja“ rajone. Antrąją subsidiją – irgi 15 000 dolerių – davė Amerikos nacionalinis demokratijos fondas. Pinigus dažniausiai leidome salių nuomai debatams pravesti. „Kadangi debatai buvo labai sėkmingi, amerikiečiai mums pasiūlė dar pinigų, bet mes atsisakėme – debatų metu prasidėjo provokacijos“ - pasakoja A. Navalnyj. Ir projektą sustabdėme.
Bendradarbiavimas su SPS mažiausiai vieną kartą suteikė A. Navalnyj galimybę užsidirbti. 2007 metų rinkimuose jo firma „Allekt“ tapo SPS išorinės reklamos agentu. Per „Allekt“ SPS užpirko reklamos už 99 mln. rublių. A. Navalnyj nuo tos sumos gavo 5 procentus komispinigių – 5 mln. rublių. „Dokumentai buvo atiduodami centrinei rinkimų komisijai, tai buvo oficialus mokėjimas“, - pabrėžia jis.
Iš „Jabloko“ A. Navalnyj buvo pašalintas 2007 metų gruodį. Pagal partijos versiją – už nacionalistinę propagandą (2007 metų vasarą jis kartu su nacbolu Zacharu Priliepinu įkūrė judėjimą „Narod“). Pagal paties A. Navalnyj versiją - už partijos įkūrėjo Grigorijaus Javlinskio kritiką.
Minoritarijus
Iš partijos A. Navalnyj išėjo, bet ir toliau liko aktyvistas. Priešingai, jis ėmėsi projekto, kuris jam atnešė tikrą pripažinimą – iškelti viešumon vagystes valstybinėse kompanijose. 2008 metų pavasarį A. Navalnyj maždaug už 300 000 rublių nusipirko penkių naftos ir dujų kompanijų akcijų: „Rosnieft“, „Gazprom“, „Lukoil“, „Surgutnieftiegaz“, „Gazprom nieft“. Ir pradėjo kovą už savo kaip minoritarijaus teises – ėmė reikalauti, kad kompanijos paviešintų informaciją, piktnaudžiavimo atvejus, pradėjo rašyti pareiškimus teisėsaugos institucijoms, ir t.t.
Pirma garsiai nuskambėjusi akcija (ir „post“ A. Navalnyj „gyvajame žurnale“) įvyko 2008 metų gegužę ir buvo skirta naftos prekeiviui „Gunvor“, kurio bendraturtis yra V. Putino pažįstamas Genadijus Timčenko. A. Navalnyj pareikalavo, kad „Rosnieft“ ir „Surgutnieftiegaz“ paaiškintų, kodėl jos eksportuoja naftą būtent per „Gunvor“.
„Akivaizdu, kad šie žmonės plėšia, - sako A. Navalnyj. - Aš nusprendžiau eiti absoliučiai formaliu keliu – paprasčiausiai atsišaudyti: na, jeigu plėšia, aš parašysiu milicijai!“
Reikalai pajudėjo. A. Navalnyj prisimena, kad jį „užplūdo milicininkai ir apskritai visa marga publika, kuri sakė: yra įdomus dalykas, ir mes pasirengę perduoti medžiagą.“. A. Navalnyj publikavo „postus“ „Kaip pjauna „Gazprome“, „Kaip pjauna VTB“, „Kaip pjauna kompanijoje „Transnieft“, ir t.t.
„Vedomosti“ rado keletą A. Navalnyj padėjėjų jo minoritarinėje kovoje. 2008 metų rudenį A. Navalnyj atėjo į VRM, pas ypatingai svarbių bylų vyresnįjį tyrėją Pavelą Žesterovą. Tyrėjas nesėkmingai pusantrų metų tyrė baudžiamąją bylą apie tai, kaip „Gazpromo“ „dukrelė“ - „Miežregiongaz“ keletą metų pirko „Novateko“ dujas ne betarpiškai, o per tarpininką „Trastinvestgaz“, kuris iš to uždirbo daugiau kaip 2 mlrd. rublių. „Pagrindinė problema buvo ta, kad byloje nebuvo nukentėjusio pareiškimo, - pasakoja P. Žesterovas. - Nei „Gazprom“, nei „Miežregiongaz“ savęs tokiu nelaikė. Nėra pareiškimo – nėra bylos. Nukentėjusiu vėliau tapo A. Navalnyj, kuris turėjo 10 „Gazpromo“ akcijų.
A. Navalnyj ir P. Žesterovo pastangos buvo bevaisės. 2009 metų pavasarį baudžiamoji byla iš P. Žesterovo buvo atimta, o vasarą nutraukta. Tačiau po šios istorijos į P. Žesterovą ėmė kreiptis Ekonominio saugumo departamento (DEB) ir Kovos su ekonominiais nusikaltimais valdybų (UBEP) darbuotojai, kurie klausė, ar negalėtų ir jie gauti iš A. Navalnyj pareiškimo. P. Žesterovas sako, kad persiųsdavo jų prašymus A. Navalnyj, šis vykdavo susipažinti su medžiaga ir spręsdavo, ar rašyti jam pareiškimą. A. Navalnyj sako, kad taip buvo vieną ar du kartus.
Gręžimo platformų byloje (jas „VTB lizing“ pirko per tarpininkus, permokėdamas 1,5 karto) A. Navalnyj padėjo buvęs JUKOS advokatas Pavelas Ivlevas. Istoriją apie gręžimo įrenginius A. Navalnyj jam papasakojo Jungtinėse Valstijose – P. Ivlevas ten gyvena nuo 2004 metų, o A. Navalnyj stažavosi Jeilio universitete. A. Navalnyj, kaip prisimena P. Ivlevas, guodėsi, kad negali rasti ofšoro, kur nusėdo sandorio pinigai, beneficiantų. „Aš jam pasakiau, kad gerai pažįstu Kiprą, pats daug firmų ten registravau, patariau, kur kreiptis, - sako P. Ivlevas. Galima sakyti, kad mano dėka A. Navalnyj Kipre iškėlė ieškinį, pareiškęs, kad jį kaip VTB akcininką apsuko 150 mln. dolerių.
Po to, kai praeitais metais A. Navalnyj nedraugai įsilaužė į jo paštą, iškilo klausimas, kiek nesavanaudiška buvo A. Navalnyj kova su sukčiais ir vagimis. Iš jo susirašinėjimo su politologu Stanislavu Belkovskiu galima spręsti, kad 2010 metų sausį pastarasis už 50 000 dolerių paprašė, kad A. Navalnyj pravestų kampaniją prieš Olego Deripaskos „UC Rusal“ - kompanija kaip tik Honkongo biržoje vykdė IPO. A. Navalnyj per keletą dienų aktualia tema (kodėl nereikia pirkti „UC Rusal“ akcijų) paskelbė keletą „postų“ savo „gyvajame žurnale“, straipsnį leidinyje „Vedomosti“ („Komentarų“ puslapyje) ir portale „Slon.ru.“. A. Navalnyj ir S. Belkovskij sutartinai tvirtina, kad būtent ši jų susirašinėjimo dalis yra klastotė. Tačiau į klausimą, ar A. Navalnyj gavo pinigų iš S. Belkovskio, netikėtai atsako teigiamai: gavo, bet ne už kampaniją prieš O. Deripaską, o už judėjimo „Narod“ įkūrimą.
„Laikotarpiu nuo 2006 iki 2008 metš aš asmeniškai padėjau A. Navalnyj pinigais, - prisimena S. Belkovskij. - Aš ieškojau žmonių, kurie galėtų ateiti ir pakeisti V. Putino kartos politikus. Todėl aš padėjau be jokios pragmatiškos priežasties. Aš padėjau daug kam <...> Duoti nedidelį kiekį pinigų nacionaliniam demokratiniam projektui ir judėjimui „Narod“ - štai ir visa pagalba“. Nedidelis kiekis – tai „kelios dešimtys tūkstančių dolerių“, nurodyti tikslią sumą S. Belkovskij atsisakė. „Aš nemanau, kad ši suma viršija 20 000 dolerių, - patikslina A. Navalnyj. - Pinigai buvo leidžiami konferencijoms, atvykstančių žmonių priėmimui, ir t.t.“.
S. Belkovskij susipažino su A. Navalnyj, kai šis dar dirbo „Jabloko“, įžvelgęs jame „tinkamą žmogų, kuris gali tapti naujos kartos politiku“, prisimena politologas. „S. Belkovskij priėjo prie manęs ir pasakė: taigi, tu viską darai teisingai, šaunuolis, na ir, kažkaip susidraugavome. Jis mane su daug kuo supažindino“, - sako A. Navalnyj.
S. Belkovskij išgarsėjo 2003 metais. Birželio 9 dieną jo įkurta Nacionalinės strategijos taryba paskelbė pranešimą „Valstybė ir oligarchija“, iš kurio buvo aišku, kad oligarchai rengia valstybinį perversmą, o JUKOS vadovas Michailas Chodorkovskis – vos ne pagrindinis sąmokslininkas. Platonas Lebedevas buvo areštuotas tą patį birželį, o M. Chodorkovskis – spalio pabaigoje. Buvę JUKOS vadovai yra įsitikinę, kad pranešimo užsakymą S. Belkovskij gavo iš Igorio Sečino (tuometinio prezidento administracijos vadovo pavaduotojo, JUKOS bylos įkvėpėjo).
S. Belkovskij nekomentuoja savo tarpusavio santykių su I. Sečinu. „S. Belkovskis yra laikomas daugelio agentu, bet man jis davė pinigų tik judėjimui „Narod““, - tvirtina A. Navalnyj.
Advokatas
Advokatu A. Navalnyj tapo 2009 metais, kai dirbo Kirovo srityje – gubernatorius Nikita Belych (buvęs Dešiniųjų jėgų sąjungos (SPS) pirmininkas) pasikvietė jį dirbti neetatiniu patarėju. Neetatiniu – tai yra, be atlyginimo, A. Navalnyj gyveno, kaip jis sako, iš pajamų, gaunamų iš juridinės praktikos kompanijoje „Allekt“.
Kirove A. Navalnyj gavo advokato statusą – išlaikė egzaminus ir įstojo į vietinę advokatų draugiją. „Aš paprasčiausiai, viską paskaičiavęs, supratau, kad man kur kas geriau apsimoka tapti advokatu – mažiau mokesčių, - aiškina A. Navalnyj. - Kaip advokatas, dabar aš moku 13 procentų pajamų mokestį ir fiksuotas draudimo įmokas. O jeigu aš turiu kokią nors OOO „Ramunėlė“, aš turiu mokėti pelno mokestį, dividendų mokestį ir t.t.“.
Dar neseniai gerai žinomas buvo tik vienas advokato A. Navalnyj klientas – jų šeimos Kobiakovo fabrikas, iš kurio, kaip rodo pažyma, klajojanti internete, jis gavo 2010 metais 750 000 rublių. A. Navalnyj sumos nekomentuoja, o apie bylą pasakoja štai ką: „Prie šio fabriko yra krautuvė, kuri yra Minsko plente. Plentas yra rekonstruojamas, parduotuvė griaunama. Dėl to kelio reikėjo teistis. Na, kada griaunamas objektas, porivalo išmokėti kompensaciją. Todėl jiems ten reikia kažkokių darbų, aš juos atlieku – jie moka“.
Praeitų metų lapkritį atsirado rimtesnis A. Navalnyj klientas – jį pakvietė būti savo advokatu aukščiau jau minėtas P. Ivlevas. Kodėl jis pasamdė A. Navalnyj, ypač žinant, kad vieną advokatą – Konstantiną Rivkiną – jis jau turi? „Jam reikalinga mano patirtis, be to, jis paprasčiausiai nori paimti žinomą žmogų“, - aiškina A. Navalnyj. „JUKOS byla, kurioje aš esu kaltinamasis, politinė. Tad kodėl man nesuorganizavus gynybos, pasitelkus į pagalbą politiką?“, - aiškina P. Ivlevas.
Anot P. Ivlevo, A. Navalnyj mėnesinis honoraro dydis – 10 000 dolerių rubliais pagal Centrinio banko nustatytą kursą, o tai „Niujorko matais labiau nei kukli suma. Tai ne tie pinigai, kurie panaudojami revoliucijai kelti“.
P. Ivlevas – Amerikos Šiuolaikinės Rusijos instituto, įkurto 2010 metais, vienas iš steigėjų ir vykdantysis direktorius. Antrasis steigėjas – M. Chodorkovskio sūnus Pavelas, jis yra ir šio instituto prezidentas. Instituto tinklalapyje teigiama, kad P. Chodorkovskis jį įkūrė, norėdamas tęsti savo tėvo, įkūrusio 2001 metais fondą „Atvira Rusija“, darbus. „Mūsų misija, - pasakyta instituto tinklalapyje, - diegti demokratines vertybes ir institutus ir įtraukti pilietinę visuomenę į įstatymo viršenybės ir laisvės Rusijoje įsigalėjimą, naudojant subsidijavimo programas“.
Vienas iš instituto globėjų yra Margery Krausas, Vašingtone įsikūrusios konsultacinės kompanijos „APCO Worldwide“ steigėjas. Ši kompanija vykdo lobistines kampanijas visame pasaulyje. Jos paslaugomis naudojosi M. Chodorkovskis, o taip pat Badri Patarkacišvili našlė Ina Gudavadzė.
Rėmėjų institutas neieško. Šaltinis iš M. Chodorkovskio aplinkos sako, kad M. Chodorkovskis ir buvo pirmasis rėmėjas. „Mano nuomone, vyresnysis Chodorkovskis žino, kad A. Navalnyj dabar yra mano advokatas, ir palaiko šį sprendimą, - pasakoja P. Ivlevas. - Bet tai mano asmeniniai pinigai. Nei Chodorkovskis, nei Šiuolaikinės Rusijos institutas čia niekuo dėti“. „Norite tikėkite, norite – ne: su nuostaba sužinojau apie šį faktą [kad P. Ivlevas pasikvietė A. Navalnyj] iš savo advokatų“, - perdavė leidiniui „Vedomosti“ Chodorkovskis.
Anot A. Navalnyj, kad galėtų patenkinti savo asmenines reikmes, jam reikia dviejų trijų tokių klientų kaip P. Ivlevas: „Mano išlaidos nedidelės“.
Moters savaitė
