„Aleksui vieta mokykloje buvo pasiūlyta pagal mūsų gyvenamąją vietą, – pasakoja K. Košel-Patil. – Nuvykau į mokyklą, papasakojau apie Aleksą, supažindinau su jo poreikiais, pateikiau Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos parengtas rekomendacijas, kuriose rašoma, kad mano sūnui reikalingas mokytojo padėjėjas. Mokykloje man pasakė, kad patirties su autistiškais vaikais dar nėra turėję, bet žadėjo mokytis dirbti su tokiais vaikais.“
Rugsėjo 1-ąją atėjus į mokyklą paaiškėjo, kad Aleksas mokytojo padėjėjo neturės. Vis dėlto, pasak Kristinos, nors ir pavėluotai, mokyklos administracija kreipėsi į savivaldybę dėl mokytojo padėjėjo etato ir Kristina tikisi, kad sprendimas bus teigiamas. „Mūsų bendruomenė dažnai susiduria su tuo, kad jų autistiškų vaikų poreikius mokyklos paprasčiausiai ignoruoja. Pavyzdžiui, tėvai parodo rekomendacijas, kuriose parašyta, kad vaikui reikia taikyti vizualinę komunikaciją, o mokykloje jiems sako: „Mūsų to niekas nemokė, todėl savo darbe netaikysim“, ir siūlo kreiptis kitur“, – sako asociacijos valdybos pirmininkė.
Rekomendacijos – pagalba mokykloms
Kristina tikisi, kad problemas, kylančias dėl į mokyklas ateinančių autistiškų vaikų, padės spręsti rugsėjo 14 d. švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus įsakymu patvirtintos Ugdymo organizavimo rekomendacijos mokiniams, kuriems diagnozuotas autizmas. Jomis turėtų vadovautis mokyklos, siekiančios kokybiško ir efektyvaus ugdymo(si) proceso.
Šios rekomendacijos atsirado įgyvendinant sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo bei švietimo, mokslo ir sporto ministrų 2019 m. balandžio 26 d. pasirašytą Pagalbos vaikams, kuriems diagnozuotas autizmas ar kitas raidos sutrikimas, 2019–2020 metų veiksmų planą.
Kuriant šį dokumentą prisidėjo ir pati K. Košel-Patil, ir autistiškų tėvų bendruomenė: „Pateikėme savo siūlymus, kuriuose stengėmės atspindėti visos mūsų labai įvairios bendruomenės poreikius. Rekomendacijos priimtos suderinus su visomis suinteresuotomis pusėmis. Tai – pirmasis Lietuvoje dokumentas, kuriame nuosekliai aprašyta, kaip mokykloje turi būti organizuojamas autistiško mokinio ugdymas.“
Pasak Kristinos, iki šiol autistiškus vaikus auginantys tėvai prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą dažniausiai kreipdavosi į pedagogines arba švietimo tarnybas, kur įvertinami vaiko ugdymosi poreikiai ir išduodama pažyma apie poreikių lygį, taip pat pridedamos rekomendacijos, kaip tą vaiką ugdyti. „Vis dėlto jos dažnai būna abstrakčios, labai retai jose pateikiami praktiški patarimai, ką mokykla turi padaryti, kad užtikrintų vaiko poreikius, – sako Kristina. – Ką tik ministro patvirtintos rekomendacijos yra dokumentas, kuriame nuosekliai išdėstyta, ką turi padaryti mokykla, kurioje mokosi vaikas, turintis šią negalią, pavyzdžiui, jei vaikui reikia, turi būti taikoma vizualinė komunikacija, struktūruotas ugdymas, turi būti nusiraminimo erdvė, būtina sukurti individualios pagalbos vaikui planą, kiekvienas vaikas turi turėti koordinuojantį asmenį, mokykla privalo organizuoti susirinkimus, stebėti vaiko pažangą, o jei jos nėra, turi galvoti, ką daryti, ką keisti ir pan.“
Sutikti autistišką vaiką reikia ruoštis iš anksto
Rengiant dokumentą buvo atsižvelgta ir pedagogų, praktiškai dirbančių su autistiškais vaikais, patarimus. Vienas jų – Vilniaus „Šilo“ mokyklos specialioji pedagogė ir logopedė Vaida Maziukienė. „Kaip praktikė galėjau patarti, kaip iš tiesų šiandien galima šiems vaikams padėti ateiti į mokyklą. Norint, kad rekomendacijos būtų veiksnios, kad nurodytų kelią, kuriuo mokykla gali eiti, jos turi atitikti tikrovę“, – sako V. Maziukienė.
Pasak jos, šios rekomendacijos – nors ir mažas, bet labai lauktas žingsnis, nes iki šiol bendrojo ugdymo mokyklos net nežinodavo, nuo ko pradėti: „Šis dokumentas mokytojams padės susiorientuoti, kaip pasiruošti autistiško vaiko atėjimui į mokyklą. Rekomendacijose kaip tik ir kalbama, kad šie vaikai – ypatingi, todėl mokykla ir mokytojai turi ruoštis priimti autistišką vaiką, juk jam ir jo šeimai tai be galo didelis pokytis. Kadangi šiais metais esu pirmokų mokytoja, iš anksto ruošiausi, kaip juos pasitiksiu, mokyklą kiekvienam aprodžiau dar prieš pradedant ją lankyti – panašios mano praktinės rekomendacijos ir sugulė į dokumentą“, – pasakoja V. Maziukienė.
Jos teigimu, ypač svarbu viską iš anksto apgalvoti, kai autistiškas vaikas ateina į bendrojo ugdymo mokyklos klasę, kurioje mokosi 26 vaikai. „Sakoma, kad tai, kas tinka bet kuriam vaikui, tikrai netiks autistiškam vaikui, o kas tinka autistiškam vaikui, tikrai tiks ir kitiems vaikams“, – primena su autistiškais vaikais dirbanti specialioji pedagogė.
Mokytojams ji pataria: „Iš anksto susipažinkit su dokumentais, pabendraukit su tėveliais, nes jie apie vaiką gali suteikti daugiausiai informacijos, o tada jau galit pradėti galvoti, kaip vaikui pritaikyti aplinką, kaip supažindinti su mokykla, apgalvoti, kur jis sėdės, kaip su juo reikės komunikuoti – ar bus galima bus naudoti kalbą, o gal reikės bendrauti gestais ar simboliais. Visi šie niuansai reikalauja tikrai nemažai žinių ir labai daug pastangų.“
V. Maziukienė pasakoja neseniai sulaukusi skambučio iš vienos vyresnio amžiaus mokytojos, kuri prisipažino norinti padėti autistiškam vaikui, bet nežinanti, kaip. „Mokytojams tikrai sudėtinga susiprasti visoje informacijos jūroje, – pripažįsta pašnekovė. – Siūloma daug mokymų, bet dažnai juose pateikiama labai daug teorijos, retai mokymus veda su autistiškais vaikais dirbantys specialistai, kurie galėtų patarti, kaip praktiškai dirbti su tokiais vaikais.“
Apie 10 000
Apie 25 000
Apie 40 000
2024-ųjų laukia ne tik su džiaugsmu
K. Košel-Patil pastebi, kad ką tik priimtame dokumente nurodytos tik labai bendros gairės. Pavyzdžiui, jame neaiškinama, ką reiškia struktūruotas ugdymas, vizualinė komunikacija, kokio lygio vizualinė komunikacija vaikui reikalinga, kaip viską organizuoti. Todėl, pasak Kristinos, po šito dokumento turėtų atsirasti kitas, kuriame turėtų būti pateikti išsamūs paaiškinimai. Juk artėja 2024 metai, kai visi vaikai turės būti priimami į bendrojo ugdymo mokyklas, tad tam reikia ruoštis iš anksto.
Kristina sako, kad 2024-ųjų laukia ne tik su džiaugsmu, bet ir su didele baime: „Su džiaugsmu, kad vaikai turės galimybę ugdytis su bendraamžiais, ir su baime, ar švietimo sistema sugebės pasiūlyti mūsų vaikams kokybišką ugdymą.“
Pirmiausia, trūksta specialistų – specialiųjų pedagogų, psichologų, mokytojų padėjėjų. Pati Kristina savo sūnaus mokyklai padėjo ieškoti mokytojo padėjėjo, kuris galėtų dirbti su Aleksu: „Norinčių dirbti tokį darbą nedaug, juk jų atlyginimas tesiekia minimumą, o darbas specifiškas, bet kuris žmogus negali jo dirbti. Kitose šalyse tam, kad žmogus galėtų dirbti tokį darbą, jis turi turėti tam tikrą išsilavinimą, o Lietuvoje užtenka vidurinio mokslo atestato, be to, norintiems dirbti šį darbą nesuteikiama galimybė baigti kursų.“
V. Maziukienė pritaria – mokytojų padėjėjai negali būti baigę tik 12 klasių ir nieko nežinoti apie vaikų sutrikimus. Ji įsitikinusi – žmones tokiam darbui būtina ruošti, juk kiekviena negalia skirtinga, jie turi žinoti, kaip padėti kiekvienam vaikui.
„Šiandien lengva pasakyti, kad neturim specialistų, bet 2024 metais taip kalbėti nebegalėsim, nebegalėsim sakyti, jog nežinom, kaip dirbti. Jei po 4 metų į mokyklas ruošiamės priimti visus vaikus, turim padaryti namų darbus, jau dabar turime rengti mokytojus ir kitus specialistus. Laiko liko labai nedaug, o darbo labai daug. Reikia ruoštis“, – ragina V. Maziukienė.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
