Mažeikių naftos perdirbimo įmonės „Orlen Lietuva“ likimas žada tapti dar vienu punktu mūsų su Lenkija geros kaimynystės santykių ginčų sąraše. „Ginču“ todėl, kad vieni ieško, kur nepametė, kiti susapnavo įmonės strateginę reikšmę.
Jei, tarkim, staiga išgirstume, jog Lietuvos vyriausybė nusprendė statyti šalyje naftos perdirbimo įmonę – skaniai pasijuoktume iš tokio sumanymo. „Kvailiau nesugalvosi“ – pasakytumėm, gerai žinodami, kad be garantuoto naftos tiekimo (ir ne bet kaip, o naftotiekiu) tai būtų tiesiog nusikalstamas projektas. Beprasmiška, neracionalu būtų statyti tokią gamyklą dabartinėmis sąlygomis. Pirkti arba turėti – taip pat.
Pirkti, turėti, statyti Mažeikių įmonę gali tik tie, kuriems politinės idėjos negadina naftotiekių. Taigi, įmonė veiks normaliai, jei vėl bus paleista „Družbos“ naftotiekio atšaka į Mažeikius.
Visiškai teisus Raimondas Kuodis, pavadindamas mitu tariamą Mažeikių įmonės strateginę svarbą. Strateginę reikšmę turi mineralinis kuras, o ne ši įmonė (kol Lietuvos vyriausybė nenueis toliau nei vien keistai pamurmėdama apie galimas derybas dėl „Klaipėdos naftos“ akcijų). „Orlen Lietuva“ svarbi ekonomikai (jau nekalbant apie Mažeikių rajono ekonomiką) tiek, kiek svarbi kiekviena labai didelė įmonė krašto ūkyje. Strateginė įmonė yra „Klaipėdos nafta“, kuri užtikrina naftos produktų importą, o ne „Orlen Lietuva“.
„PKN Orlen“ bendrovė savo vadovo lūpomis aiškina, kad Lietuvoje susidūrė su „milžiniškomis logistikos problemomis“. Tai tiesa, „Orlen Lietuva“ praktiškai neduoda pelno dėl neįprastai didelių logistikos kaštų. Kitaip ir būti negali, jei nafta Ust-Lugoje iš naftotiekio pumpuojama į tanklaivius, o Būtingės terminale iš tų tanklaivių vėl pumpuojama į vamzdį, vedantį į Mažeikių įmonę. Tokia logistinė ekvilibristika tikrai pabrangina žaliavą.
Naftotiekio atšaka pro Biržus į Mažeikius bus sugedus iki tol, kol įmonė nepereis į rusų kapitalo rankas (ištisai ar dalinai, pasikviečiant trečią partnerį ar be jo). Tariamu Mažeikių įmonės strategiškumu mes supainiojom lenkus – jie ėmėsi kurti Lietuvos vyriausybės spaudimo planus, puoselėdami iliuziją apie galimas nuolaidas, siekiant išsaugoti neva strateginę įmonę.
Todėl „Orlen“ ryžosi ieškoti ne „ten, kur pametė, o kur šviesiau“. Bendrovė reikalauja, kad Lietuvos valstybinės įmonės „Lietuvos geležinkeliai“ ir „Klaipėdos nafta“ sumažintų jos produkcijos pervežimo ir perkrovimo tarifus - tai jai kompensuotų naftotiekio uždarymo sukeltus nuostolius.
Ūkiniai dalykai turi gerinti, o ne gadinti mūsų santykius su lenkais. Matosi, kad lenkų suvokimą apie tai, ką turi daryti Lietuos pusė jų įmonei, iškraipė nevykusios sutarties su „Williams International“ palikimas. Padarytumėm geriausiai, jei padėtumėm lenkams surasti gerus (jiems ir mums) pirkėjus – nes tada įmonė Mažeikiuose veikiausiai imtų perdirbti ne tuos 7-8 mln. tonų naftos, bet visus 10-12 mln t. (toks jos projektinis pajėgumas).
Pravartu būtų į Mažeikių įmonę pažvelgti platesniame fone. Analitikai jau kutris laikas skelbia esant rimtų naftos produktų paklausos problemų. Dėl kylančių naftos kainų ir sulėtėjusio ekonomikos augimo jos produktų paklausa smunka, perdirbėjų pelno marža sumažėjo beveik perpus. Prognozuojama, kad iki 2020 metų net kelios stambios perdirbimo įmonės Europoje bus uždarytos. Kartu su naftos produktų vartojimu jos perdirbimas keliasi į Tolimuosius Rytus.
Be to, „PKN Orlen“ koncernas turi ir savų finansinių problemų – pertvarkydamas veiklos profilį (išplėsdamas naftos žvalgybą ir gavybą užsienyje), jis turi dorotis su didelėmis paskolomis; dalies turto pardavimas - Lietuvoje, gal ir Čekijoje – yra bendrovės darbotvarkės viršuje. Teisūs tie, kurie spėja, kad „Orlen Lietuva“ tikrai bus parduota; svarbu tik perderėtomis sutartimis su vežėjais ir uosto krovėjais užsitikrinti didesnę įmonės kainą.
Mūsų energetinė priklausomybė nuo Rusijos beveik totali ir negreit pasikeis. Normaliame pasaulyje tai nėra labai dramatiška, mūsiškėje pasaulio dalyje gal kiek kitaip. Čia tiekimo nestabilumo grėsmė didesnė. Kol neturime savo naftos ir dujų (argi turėsime?), tol ji išliks, nepaisant iš kur naftą ir dujas begautumėm. Bet Mažeikių įmonė čia nieko nekeičia. Sąlyginį energetinį saugumą mums užtikrins naudojamų energijos šaltinių bei importuojamos energijos tiekėjų diversifikavimas. O realiausią perspektyvą siūlo Europos parlamento pirmininko Jerzy Buzeko planas – kurti bendrą Europos Sąjungos (ES) energetikos politiką (analogišką Bendrąjai prekybos politikai ir faktiškai tapsiančiai jos dalimi).
Bendra ES energetikos politika ne tik sustiprintų ES šalių energetinį saugumą, bet gerokai padidintų ES ekonominę ir politinę galią, reanimuotų jos išsikvėpusį stipresnio tarpusavio politinio bendradarbiavimo valią ir siekį. Nors tai nelengvas ir ne kelių metų darbas, jis vertas pastangų. O kol jis netaps realybe, mūsų ekonomika neišvengiamai remsis pirmiausia ir pagrindinai Rusijos energetiniais ištekliais. Todėl jais turime naudotis taip, kad augtų mūsų ūkinė galia ir didėtų mūsų gebėjimai diversifikuoti tiekėjus, plačiau naudotis atnaujinamais energijos ištekliais ir modernizuojamoje ekonomikoje mažinti energijos vartojimą.
Mūsų, vis dar ne komercinės tautos, viena rimčiausių problemų yra ta, kad ekonominių ir politinių interesus ir klausimus suplakame į vieną „košę“, dėl ko, iškilus vienam ar kitam klausimui, vis išsitraukiam šoblelę, kai kiti susėda gerti kavos.
