Policijos psichologo praktinė patirtis leidžia išskirti tris pagrindines pareigūnų patiriamų psichologinių sunkumų grupes. Pirmąją grupę sudaro individualios psichologinės problemos – asmeninės krizės, potrauminio streso sutrikimas, depresija, panika, priklausomybė nuo svaigiųjų medžiagų, profesinis pervargimas.
Antroji grupė yra pareigūnų problemos šeimyniniuose santykiuose, santuokos ar partnerystės sunkumai, neištikimybė, skyrybos, fizinis smurtas. Pareigūnų tėvų bei jų vaikų konsultavimas sudaro trečiąją grupę.
Tiesa, kaip tvirtina Sima Dirvelytė, Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato psichologė, ne visi policininkai išdrįsta savo psichologinių problemų sprendimo ieškoti pas psichologus. Atėjimą į konsultaciją pareigūnai dažniausiai sieja su savo silpnumo pripažinimu. Baiminamasi ir kolegų reakcijos. Psichologinės pagalbos siekimas policininkui tampa asmeniniu iššūkiu. Ši tendencija būdinga tiek Lietuvos, tiek ir užsienio policijai.
Kad ir kaip ten būtų, pasitaiko realių istorijų, kaip psichologai sugebėjo išgelbėti pareigūnų gyvybes.
Visą gyvenimą besikaupęs stresas
35 metų policijos pareigūnės Viltės vyras nevengė smurto prieš savo žmoną. Ilgai kaupęsis nuolatinis stresas privedė Viltę prie liepto galo. Jei ne jos vadovas, Viltės šiuo metu turbūt jau nebebūtų tarp gyvųjų. Būtent jos vadas, kartą nugirdęs, kaip Viltė sakė, kad daugiau nebegali ir nebenori gyventi, kreipėsi į policijos psichologus.
Kai Viltė atėjo į susitikimą, ji lėtai judėjo, lėtai kalbėjo ir lėtai mąstė. Kiekviena jos išgyventa akimirka atrodė kaip kančia. Ji manė, kad jau nebėra jokių vilčių išspręsti savo problemas. Įdomu tai, kad dėl vyro smurtavimo ji kaltino save. Save kaltino ir dėl tariamų problemų darbe – esą ji dirba lėtai, pasidarė tingi.
Paskutiniu lašu tapo vaikui diagnozuota sudėtinga genetinė liga. Dieną prieš pirmą susitikimą su psichologe Sima Dirvelyte, kaip vėliau pripažino pati Viltė, ji bandė nusižudyti. Savižudybė Viltei atrodė, kaip būdas išlaisvinti savo artimuosius nuo kančios, kuria ji esą tapo.
Kaip teigia S. Dirvelytė, psichologinius sunkumus mes patiriame ne be priežasties. O Viltės gyvenime šių priežasčių buvo tiek daug, kad ji pakeliui pametė viltį. Su Vilte pradėta dirbti. Seansų metu paaiškėjo psichologiniai faktoriai, turėję didžiulę įtaką Viltės elgesiui ir emocinei būsenai.
Viltė papasakojo, kad jai būnant tik vaikui, nusižudė jos tėvas. Dėl tėvo savižudybės Viltė visą gyvenimą kaltino save. Negana to, tėvas prie jos vaikystėje seksualiai priekabiavo, ir tai turėjo didelę įtaką jos seksualiniam gyvenimui. Visa tai turėjo įtakos ilgai besikaupusiam stresui bei netgi santykiams su vyru.
Viltės kelias į pasveikimą prasidėjo nuo savo prisiminimų pripažinimo ir apmąstymo. Kai Viltė sugebėjo atleisti savo tėvui, atleido ir sau, ir viskas pradėjo keistis. Viltė išmoko save vertinti, pasipriešino smurtaujančiam vyrui. Galiausiai ji atnaujino prarastus ryšius su mama, pradėjo ieškoti kontakto su vyru ir tokiu būdu nuosekliai ėjo link pasveikimo.
S. Dirvelytė akcentuoja jos vadovo policijoje vaidmenį šioje situacijoje. Vadas jos neatleido, palaikė ir prisidėjo prie jos pasveikimo.
Apsėstas policininkas
40 Milvydas susidūrė su kiek kitokio pobūdžio problemomis. Pareigūnas tapo apsėstas tariama žmonos neištikimybės idėja. Visas jo gyvenimas virto žmonos neištikimybės paieškomis. Jis rausėsi jos daiktuose, tikrino telefoną.
Galiausiai Milvydas pradėjo naudoti savo tarnybine padėtimi, kad galėtų sekti žmoną. Nenuostabu, nukentėjo ir jo tarnyba. Jis nebeskirdavo darbui tiek dėmesio, kiek anksčiau, o vėliau apskritai nebegalėjo susikaupti darbui. Darbo metu jis pasišalindavo, kad galėtų sekti žmoną. Dėl nuolatinio streso jis prarado formą.
Milvydas neicijavo atviro pokalbio su žmona. Jis bijojo, kad bus paprasčiausiai mestas. Ši idėja jam atrodė nesuvokiama, nes jis nsįsivaizdavo gyvenimo be savo žmonos. Jis pradėjo fantazijas apie savižudybę – kaip keršto žmonai įrankį. Pradėjo grasinti nužudyti tariamą meilužį, manipuliuoti vaiku.
Milvydą išgelbėjo policijos psichologai. Po darbo su jais Milvydas pasirengė pokalbiui su žmona. Tiesa, viskas iš pradžių pakrypo ne teigiama kryptimi – žmona atsisakė taisyti pašlijusius santykius. Tačiau Milvydas jau pradėjo suvokti, kad gyvenimas ties tuo nesibaigia ir kad jis gali išgyventi ir be mylimos moters.
Milvydas nusprendė iš pradžių keistis pats. Pradėjo aktyviai sportuoti, atnaujino ryšius su vaiku, išmoko daryti kompromisus, rado efektyvesnių bendravimo būdų. Milvydas suvokė, kad nesugebėjo atlaikyti pareigūno darbo streso, kuris turėjo įtakos jo asmeniniam gyvenimui.
Pakeliui į savo naująjį aš, jis paliko tarnybą, tačiau taip sugebėjo vėl atkreipti žmonos dėmesį. Šiuo metu jie vėl vaikšto į pasimatymus.
