Dar galima būtų pridurti – kaip surasti ramybę konkurencinėje kovoje feng šui ir sun tzu dėka, neprarasti savitvardos, parsiversti viršininką į lovą ir paversti draugu, kad pakeltų atlyginimą, išmokti derėtis ir sakyti ne, kasdien perskaityti po 10 vidinės harmonijos receptų ir t.t.. Visa tai mums siūlo dabartinės know-how knygynuose, ir nuo pasiūlos raibsta akys ir ima plakti širdis.
Nes: kiekvienas pavadinimas pirmiausia mums teigia, kad gyvename ne taip: milijono neturime, mūsų tėčiai neturtingi, perskaitęs apie siūlomą harmoniją suvoki, kad jos seniai neturi, nes nesinaudoji tuo, kas rašoma pirmame puslapyje ir ant galinio viršelio, o sėkmė paprasčiausiai nusisukusi, jei kada ir buvo aplankiusi (bet mes – iš sovietijos ar pereinamojo liko, todėl iš esmės jos negalėjome turėti). O jei dar šypsosi į akis Warrenas Buffettas ar Bodo Schäferis, o Donaldas Trumpas beveik rėkia „You‘re fired!“ – viskas, gydykis arba – pirk. Jei nori neatsilikti nuo to pašėlusio gyvenimo tempo, „įsikirsti“ į postmodernią visuomenę, kurios vienas bruožų yra ir tas, jog šalia laukinį kapitalizmą nagrinėjusių Emilio Zola romano (parekomenduoto vadovėlio „100 knygų, kurias reikia perskaityti per savo gyvenimą“) gali saugiai nutūpti ir kokia Rudolpho Giuliani biografija, net pakelianti šeimininko įvaizdį svečių akyse.
Tokie kasdienio gyvenimo ir verslo pradžios vade mecum mūsų knygynuose ir lentynose atsirado palyginti neseniai, gal vos prieš keletą metų, nors paskirų knygų būta ir anksčiau. Šiandien tai jau – cunamis, ir iš tiesų nelengva susigaudyti šiose jau nesibaigiančiose stirtose knygų ir atskirti retorikos pelus nuo racionalesnio grūdo.
Čia nekalbu apie specifinę ekonominę ar vadybinę, rinkodaros literatūrą, kuri skirta šį verslą rimtai studijuojantiems. Pagaliau tokie vadovėliai beveik niekad negula nei į knygynų naujienų, juo labiau – į dešimtukų pozicijas. Kalbu apie populiariąją „literatūrą“, kuri pasiryžusi kiekvieną mūsų pagydyti dvasiškai ir finansiškai.
Iš tiesų perskaitęs bent porą tokių knygų, jau gali būti ramus, kad visos kitos tik kartos tai, ką skaitei, tik skirsis niuansai ar pamokymų eilės tvarka. Ką teigia, tarkime, finansinis-konsultacinis guru Bodo Schäferis, stulbinęs ir mūsų verslo auditoriją savo gelbėjimo receptais? Be keleto iš tiesų neblogų perspėjimų neimti paskolų nekilnojamajam turtui, nes tuomet imsime dirbti bankams – ar aptikome tai, ko nebūtume žinoję anksčiau? Jei nori po keleto metų turėti milijoną – taupyk. Kas mėnesį bent kiek atsidėk, pageidautina, sistemingai. Dirbk ne tiek, kiek dabar, bet gerokai daugiau ir būk uolus visais 110 proc.. Logiška? Taip. Nauja? Nė kiek. Tik visa tai įvilkta į iš tiesų gerą įtikinėjimo retorikos rūbą, ir visiškai įmanoma, kad kai kuriuos skaitytojus tai paveikia. Ir tai puiku, jei užkrečia entuziazmu veikti. Tačiau ir visos kitos knygos sako beveik tą patį, tik kitaip. Žinoma, jei nenori atsiduoti Aukščiausiajam, kad jis paveiktų tavo pasąmonę, kaip siūlo pastorius Murphy, ar kitaip melstis.
Bet jei neatsilaikei pagundai ir pasiryžai pasekti kokiu turtuoliu (nes siūloma įsigyti mokytoją), įsigijai sėkmingo verslo istoriją ir nori kažką naudingo pasiimti sau (kam, regis, knyga ir buvo rašoma) – kokia tau bus nauda iš teiginio, kad investavimo meistras Buffetas ar kitas dabartinis milijardierius kadaise nusipirko atpigusių akcijų ir jas vėliau sėkmingai pardavė? Perskaitei tokią frazę, patikėjai neginčijama logika ir pernai prisipirkai aibes gerokai atpigusių akcijų. O šiandien jos atpigusios dar labiau, baigiasi net šlovingoji Wall Streeto epocha, ir ar jos kada pakils – klausk Palmyros arba pirk „Kaip atgauti sielos ramybę bankrutavus“. Nes dažniausiai nei mąstymo įgūdžių, nei metodų, kaip tas metras Didžiosios depresijos laikais tai apskaičiavo ir kuo tai grindė, nerasime.
Dar smagesnis pirmos pasitaikiusios po ranka knygyne feng šui vadovėlio teiginys: jei norite nuveikti niekaip nepabaigiamus darbus – pirkite namą su durimis į Vakarus. Kaip tik mums ir šiandien. Įdomu, koks knygos tiražas, t.y. kiek pirkėjų leidėjai laiko potencialiais milijonieriais?
Štai tai ir yra įdomiausia. Nes tirti, kiek tos knygos teikia realios naudos, būtų sunku. Ir tikrai negalima atmesti jų poveikio mąstymui, logiškų ir tarsi savaime aiškių, bet primenamų lyderystės pamokų. Bet čia jau skaitytojo reikalas, ar jis lauks tiesmuko pamokymo, ar bandys iš knygos pasiimti kiek įmanoma daugiau naudos. Įdomesnis čia pačių leidėjų vaidmuo. Nes pirmiausia jie suvokė, kad tai yra aukso gysla. Nestabiliai visuomenei siūlomi stabilumo ir net milžiniškų turtų receptai iš esmės yra ta pati loterija, leidžianti žmonėms tikėtis ir kloti nemažas sumas už tą viltį. O kainodarinis receptas taip pat tinkamas – knygos svarbą ir naudą lemia kaina: ne tik kuo daugiau kainuoja, tuo geresnė. Svarbu ir psichologija: jei pasiryžai mokėti per 60 Lt, – tuo didesnė bus tavo motyvacija susipažinti su tiesomis apie, pavyzdžiui, Niujorko buvusio mero gyvenimą.
Leidyklos suvokė ir kitą dalyką: laimi pirmesnis. Todėl tokios knygos kepamos greitai, tūkstantiniais tiražais, apsieina be redaktorių ir gali pirmauti gausiausių korektūros klaidų turnyre. Pasitelkia vertėjus, kurie gali išversti taip, kaip senais laikais buvo verčiami Brežnevo raštai (pagal vieną patikimą pasakojimą – viena šio „rašytojo“ knyga lietuviškai buvo išleista praėjus trims dienoms po jos pasirodymo rusiškai). Todėl jos gali pretenduoti į metų vertimus – vienoje jų danai supainiojami su olandais (Dutch), o kai imamasi rimtesnių pelno paskaičiavimų, akivaizdu, kad vertėja nesuvokė, apie ką kalbama. Bet negi tai svarbu, kai svarbiausia – viršelis ir kaina?
O tokių knygų rašytojai, į kurių tarpą jau įsijungia ir lietuviai, taip pat aptiko pirmumo teigiamybes: parašai vieną knygą, tada – dar keletą apie tą patį, tik perskirstydamas akcentus, o tada už gerus pinigus važiuoji į jau išpurentą dirvą skaityti paskaitų, į kurias paklydusios verslo avelės bilietus perka už 400-600 Lt. Lietuviai čia taip pat ima karaliauti, nes gerai susipažino su vienu teiginiu: susirask vadovą, guru. Vadovas visuomet gerai, jis skatina ir kreipia. Bet jis čia reikalingesnis kitkam – kad galėtum šalia savo pavardės įrašyti ir jo. Kaip patikimumo garantą. Arba reklamuojami internetinio verslo kursai. Mokytojas pats savaime – galinga figūra. Tik nedrįsk suabejoti ir surinkti jo vardą Google paieškoje: jei išmes daugiau nei 140 rezultatų – tu beveik laimėjai. Kartą man išmetė 10. Bet kiek tokių netikinčių savo ateitimi? Todėl ratas sukasi, o pelnas geresnis nei popmuzikos koncertų, nes čia skamba įsivaizduojami pinigai be jokios fonogramos. Mieliau nebūna. O kaip tą ateitį ir vaizduotę priartinti? Receptas paprastas kaip trys centai – pats imk skaityti paskaitas, nes jau išklausei meistro X pamokymų.
Kažką tai man primena. Anais senais tarybiniais laikais mes kartais pašto dėžutėse rasdavome laiškelius, žadančius kalnus laimės, jei tą laišką perrašysi 5 kartus ir išsiųsi kitiems. Naivi buvo visuomenė, rūpinosi transcendenciniais dalykais, nematerialiais. Vėliau atsirado rimtesni žaidimai – „bankai“: įdėk į 5 vokus po 3 rublius, ir vėliau tau pinigai sugrįš šimteriopai. Nes tau po „trajaką“ siųs kiti, ir jų vis daugės. Laimėsi, jei šioje piramidėje buvai pirmas. Bet tokių sutikti neteko.
Šiandien tai daroma civilizuočiau ir leidžiamos knygos. Pirmieji mokytojai laimėjo, nes rašė ir paskaitose uždegančiai kalbėjo elementarius dalykus, bet taip įgijo savo vardus. Dabar jau kiti tampa jų konsultantais ir bando susirinkti savuosius bankus. Blogiausiu atveju, bet vis tiek geriau nei nieko –rašo tekstus apie tas knygas, idant susigrąžintų išleistas keletui knygų lėšas. Bent tiek finansinės laisvės ir dvasinės laimės.
