„Mano 5-erių dukra švepluoja. Darželyje ji lanko logopedės užsiėmimus, bet tik kartą per savaitę. Kaip galėčiau namie su ja užsiimti?“ Giedrė
Taisyklingai tarti padeda artikuliacijos aparatas. Naudinga mažylius skatinti atlikti įvairius liežuvio ir lūpų judesius bei kitus pratimus.
Pūtimo pratimai
Oro srove sukamas vėjo malūnėlis, pučiamos dūdelės, balionai ir kt.
Pučiama plati oro srovė, lyg šildant sušalusias rankas.
Stengiamasi į „vartus“ pūtimu nuritinti flomasterį ar bebriaunį pieštuką.
Lūpų mankšta
Lūpomis dalinamos razinos keliems žaisliniams paukšteliams, lyg tai darytų jų mama.
Sukandus dantukus, lūpos ištempiamos į šalis, paskui atkišamos į priekį tarsi pučiant dūdelę (mėgdžiojama gaisrinės sirena, įvairiu garsumu tariant y-ū-y-ū).
Pučiant oro srovę, virpinamos lūpos („arkliukas prunkščia“).
Liežuvio mankšta
Vaikui siūloma apsimesti, kad jo burnoje - čiulpiamasis saldainis, liežuviu darant už skruosto iškilimus.
Judinant liežuvį į šonus, imituojamas tiksintis laikrodukas.
Pravėrus burną liežuvio galiuku „valomi“ apatiniai dantukai iš vidaus pusės, darant judesius iš vienos pusės į kitą, paskui - iš apačios į viršų.
Iš liežuvio suformuojamas „kalnelis“ - galiukas remiasi į apatinius dantis, o pats liežuvis išlenkiamas.
Plačiai išsižiojus liežuvis sukamas ratu.
Iškištas liežuvis nuleidžiamas žemyn, paskui keliamas į viršų, siekiant nosies galiuko.
Vertikaliais nenutrūkstamais judesiais liežuviu „glostoma“ viršutinė lūpa. Tempas greitinamas.
Pliaukšima liežuviu, stengiantis jį kuo aukščiau pakelti ir kuo stipriau prispausti prie kietojo gomurio („arkliukai bėga“).
Prispaudus platų liežuvį prie gomurio, plačiai išsižiojama. Ištemptas poliežuvinis raištis primena grybo kotelį, o liežuvis - kepurę („grybukas“).
Verta žinoti:
trejų metų vaiko kalbą turėtų suprasti aplinkiniai, bet švepluoti jam dar leidžiama. Patartina pasikonsultuoti su specialistu, jei mažasis garsus s, z taria kišdamas liežuvį tarp dantų ar keisdamas juos į t, d, jei neištaria garsų k ir g;
keturmetis turėtų taisyklingai tarti garsus š, ž – pirmą pusmetį galbūt tik gebėti juos ištarti izoliuotai (ššš, žžž) ar skiemenyse (šu, žu), o antrą jau ir vartoti šnekamojoje kalboje. Skardžiųjų priebalsių b, d, g kalboje neturi versti į p, t, k, nepainioti tarpusavyje garsų v, l ir j;
penkerių metų vaiko tartis turėtų būti visiškai taisyklinga. Jis jau turėtų ištarti sudėtingiausius lietuvių kalbos garsus – c, č, dž, ch, h, f bei r.
