LRT Televizijos laida „Labas rytas, Lietuva“, LRT.lt
Darbo santykiai nėra priverstiniai ir juos visuomet galima nutraukti. Tačiau labai svarbu, kokios yra išėjimo iš darbo priežastys, mat nuo to priklauso išeitinė išmoka, atleidimo terminas ir kiti svarbūs dalykai, sako Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentė Daiva Petrylaitė.
„Žmonės turi teisę pasirinkti darbą ir užimtumo formą, todėl, jei iškyla kažkokių aplinkybių, visada gali apsigalvoti – tiesiog parašyti prašymą ir išeiti iš darbo“, – tvirtina VU docentė.
Pasak pašnekovės, teisė priežastis skiria į dvi rūšis: svarbias ir nesvarbias. Priežasties rūšis nulemia, prieš kiek laiko reikia darbdavį įspėti apie išėjimą iš darbo ir ar gausite išeitinę išmoką.
„Svarbios priežastys galėtų būti nelaimė, paties darbuotojo ar šeimos nario liga, neįgalumas ar kitos panašios aplinkybės“, – vardija teisininkė. Anot jos, minėtos priežastys kaip svarbios įvardijamos Darbo kodekse. Visa kita – derybų su darbdaviu objektas ir nuo darbdavio priklauso, ar kitokias priežastis jis laikys svarbiomis.
Praktikoje pasitaiko, jog žmogus tiesiog randa geresnį darbą, išvažiuoja į užsienį arba pradeda verslą. „Bet kuriuo atveju darbuotojas negali trenkti durimis ir pasakyti: viskas, aš išeinu, man nebeįdomu“, – primena VU Teisės fakulteto docentė. Pirmiausiai prašymas turi būti įformintas raštu. Darbdavys turi turėti tam tikrą laiką pasiruošti atleidimui, jeigu reikėtų ieškoti naujų darbuotojų ir pan.
D. Petrylaitės teigimu, jeigu išėjimo iš darbo priežastys yra svarbios, įspėti darbdavį pakanka prieš tris darbo dienas – darbuotojas turi būti atleidžiamas pakankamai greitai. Jeigu svarbių priežasčių nėra, atleisti reikia per 14 darbo dienų.
Dviejų mėnesių vidutinis darbo užmokestis darbuotojui sumokamas tada, kai iš darbo jis išeina dėl svarbių priežasčių. Jeigu svarbių priežasčių nėra – išeitinės išmokos nepriklauso.
Į pensiją – tik kartą
„Įstatymas senatvės pensijos amžių taip pat prilygina svarbiai priežasčiai savo noru išeiti iš darbo. Tačiau yra keletas niuansų, kuriuos svarbu įsidėmėti“, – atkreipia dėmesį teisės specialistė.
Svarbia priežastimi tai laikoma tada, kai darbuotojas išeina iš darbo pas tą darbdavį, pas kurį dirbdamas ir sulaukė senatvės pensijos amžiaus, t. y., jeigu darbuotojas įsidarbino jau būdamas senatvės pensijos amžiaus ir jis po kažkiek metų vėl nori išeiti iš darbo tuo pačiu pagrindu, tas nepavyks.
„Kartais juokaujame: į pensiją savo noru galima išeiti tik vieną kartą gyvenime. Vadinasi, ten, kur sulaukiau pensijos, iš ten ir išeisiu“, – sako D. Petrylaitė. Pensinio amžiaus sulaukę darbuotojai gali nutraukti bet kokią darbo sutartį – tiek terminuotą, tiek neterminuotą. „Bet terminuota sutartis turi būti ilgesnė negu 6 mėn., priešingu atveju darbuotojas pagal ją turės dirbti iki sutarties pabaigos“, – teigia VU Teisės fakulteto docentė. Nors pensinis amžius laikomas svarbia priežastimi, tačiau atleidimo terminas jau yra bendras – 14 darbo dienų.
Persigalvoti galima ne visada
„Kartais prašymas atleisti rašomas pagavus emocijoms: supykau, įsižeidžiau, noriu, kad mane atleistų“, – mano pašnekovė. Ji sako, kad tokiu atveju labai svarbu, nuo kurios dienos prašoma atleisti: nuo šiandien ar po 14 dienų, kaip reikalauja įstatymas.
Įstatymas duoda tris apsigalvojimo dienas, t. y., kai darbdavys įspėjamas, kad norima išeiti iš darbo po 14 dienų, darbuotojas turi tris dienas apsigalvoti. Jeigu atleisti prašoma nuo šiandienos arba nuo rytojaus, darbuotojas apsigalvojimo teisės nebeturi.
„Iš principo darbdavys negali nepatenkinti prašymo išeiti iš darbo, nes tai būtų priverstinis darbas. Tokius prašymus privalu tenkinti, ypač jeigu yra išlaikytas įspėjimo terminas“, – pažymi VU Teisės fakulteto docentė.
