Nors teismo psichiatrai neigia, kad būtų įmanoma juos apgauti, ne vienas nusikaltėlis yra sėkmingai apsimetęs esąs psichikos ligonis.
Pasauliui jau paskelbta, kad ištirta garsiausio pastarųjų metų teroristo – Anderso Breiviko – asmenybė. Šis teroristas, šiemet liepos mėnesį Norvegijoje susprogdinęs ir nušovęs 77 žmones, kaip teigiama, nesuvokė, ką daro, nors policija nesugebėjo jo sugauti visą parą.
Tomis pačiomis dienomis, kai Norvegijoje žudynes įvykdė A. Breivikas, Šiauliuose savo bendramokslę Nedą nužudė, supjaustė ir gabalais išmėtė šiaulietės gimnazistės Viktorija Vaitiekaitytė bei Viktorija Lietuvninkaitė. Mūsų psichiatrai iki šiol nesugeba jųdviejų perprasti, tad abi žudikės toliau mėgaujasi ramybe Utenos psichiatrijos ligoninės palatoje.
Psichiatrai nervingi...
Tad Šiauliuose jau sklinda kalbos, kad bent vieną žudikę, kurios motina veikia labai aktyviai, ruošiamasi išsukti nuo atsakomybės – siekiama jaunąją kraugerę pripažinti nepakaltinama. Tai būtų visai paranku ir V. Vaitiekaitytės bei V. Lietuvninkaitės pedagogams, nes po kraupiojo įvykio prestižine laikyta Šiaulių S. Šalkauskio gimnazija tapo tikru juodai raudonu mirties bei kraujo simboliu. Juk kaip patogu pedagoginio darbo spragas nurašyti psichikos ligai...
Aktualų klausimą – ar nusikaltėlis gali simuliuoti psichikos ligą – bandėme užduoti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos vadovams. Telefonu atsiliepusi direktoriaus pavaduotoja ekspertiniam darbui Jelena Marcinkevičienė elgėsi kaip žmogus, pats turintis psichologinių problemų – žurnalistą nutraukė vidury sakinio ir padėjo ragelį, atsisakiusi teikti bet kokią informaciją.
Ne ką geriau sekėsi su Utenos psichiatrijos ligoninės, vienintelės mūsų šalyje atliekančios stacionarines teismo psichiatrijos ekspertizes, vadovais. Tiesa, viršininko pavaduotoja Nadežda Mačiūnienė ragelių nemėtė, bet atsisakė komentuoti apie V. Vaitiekaitytės ir V. Lietuvninkaitės tyrimą – kodėl jis tiek užtrukęs ir kada bus baigtas.
Simuliuosi – išsiduosi
Prityrusi psichiatrė ekspertė N. Mačiūnienė pripažino, kad pasitaiko nusikaltimus padariusių tiriamųjų, kurie, norėdami išvengti atsakomybės, bando simuliuoti psichikos ligą. Vis dėlto ji užtikrino, kad visos tokios pastangos būnančios veltui, visi tokie melagiai ir „artistai“ neišvengiamai demaskuojami.
Žurnalistui bendraujant su psichiatrais susidarė įspūdis, jog kuo kuklesnės jų pareigos, tuo lengviau susikalbėti. Šiaulių psichiatrijos ligoninės vadovas Eugenijus Mikaliūnas savo ligoninėje, tiesa, neatlieka teismo psichiatrijos ekspertizių, bet su simuliantais yra susidūręs. Jis išdavė nedidelę paslaptį – pasakojo, kad tiriamasis stebimas visą parą, o stacionari ekspertizė trunka ne vieną savaitę, todėl ekspertų komisijos negali apmulkinti net genialiausias aktorius, ir tai jau ne kartą patikrinta.
„Sėdi užrakintas grotuotoje palatoje ant nenusakomo kietumo lovos, žvelgi į čia pat įrengtą unitazą ir jauti, kad esi per šarvuotų durų langelį stebimas kaip koks recidyvistas... Emocijos neatpasakojamos...“ – savo ruožtu karčia patirtimi dalijosi Utenoje teismo psichiatrų tirtas Linas Hermanas.
Psichologo eksperimentas
Beje, psichikos ligą bandė simuliuoti ir už savo dviejų vaikų nužudymą suimta garsioji Alma Bružaitė-Jonaitienė. Ji mėgino porinti, kad vaikučius nusmaugusi... balsų paliepta. Utenos teismo psichiatrijos ekspertai greitai ją demaskavo ir ji, nustojusi vaidinti, prisipažino.
Tik jeigu psichiatrai tokie pasitikintys savo ekspertizėmis, kodėl įtartinai vengia diskusijų apie jas? Pasirodo, psichologas iš JAV Deividas Rozenhanas dar 1973 metais atliko stulbinantį eksperimentą, apie kurį ne tik Lietuvos – nė vienos šalies – psichiatrai nemėgsta kalbėti.
Tame eksperimente dalyvavo 9 savanoriai: pats D. Rozenhanas, trys jo kolegos psichologai, vienas šios specialybės studentas, gydytojas pediatras, psichiatras, dailininkas ir namų šeimininkė.
Išklausę instrukcijas, kaip elgtis, jie visi kreipėsi į skirtingas psichiatrijos ligonines, esančias penkiose JAV valstijose. Eksperimento dalyviai tyčia pasirinko skirtingo pajėgumo ligonines – nuo nedidelės kaimo ligoninės iki universitetinės ar privačios klinikos. Visi 9 skundėsi, kad esą epizodiškai patyrę klausos haliucinacijas – girdėję balsus, tiksliau – kažkieno kartojamą nieko nereiškiančią trijų žodžių frazę: „Tuščias pilnas bumpsi“. Ir visi lig vieno eksperimento dalyviai buvo paguldyti į ligonines, diagnozavus šizofreniją...
Įtarinėjo tik ligoniai
Tada, vykdydami tolesnius D. Rozenhano nurodymus, visi simuliantai pareiškė, kad balsų nebegirdi, jaučiasi puikiai, todėl norėtų būti paleisti namo.
Ir ką jūs manote – psichiatrai visus prievarta išlaikė nuo 7 iki 52 parų. Negana to, visi 9 buvo išrašyti tik įvykdę dvi sąlygas – privalėjo pripažinti sutinkantys su diagnoze ir išgerti haliucinacijas slopinančius vaistus (šiuos išspjaudavo į unitazą). Eksperimento dalyviai buvo nustebinti, kad kartu su jais gulintys tikri tų ligoninių pacientai (beje, irgi dažnai spjaudę vaistus į tualetą) įtarinėjo eksperimento dalyvius simuliacija. Tik psichiatrams įtarimų nė karto nekilo!
Bet neskubėkite juoktis, nes linksmiausi nuotykiai nutiko po to. Paleistas iš ligoninės ir tęsdamas eksperimentą, D. Rozenhanas psichiatrijos ligoninėms pranešė, kaip jos susimovė, ir pasiūlė dirbti budriau – girdi, netrukus vėl atvyksianti grupė simuliantų. Tada jis eksperimentą nutraukė, niekur simuliantų nepasiuntė, tik ėmė slapta stebėti psichikos ligonius, besikreipiančius pagalbos.
Apsijuokė antrą kartą
Susinervinęs, kad apsijuokė, ir sunerimęs personalas iš 193 pagalbos besikreipusiųjų tikrų psichikos ligonių net 41 apšaukė melagiu simuliantu, o dėl dar 42 smarkiai suabejojo.
Paskelbdamas medicinos žurnale apie savo eksperimentą, D. Rozenhanas padarė logišką išvadą, kad psichiatrija – toli gražu ne tikslusis mokslais. Kadangi žmogaus psichikai objektyvių biologiškai nustatomų požymių nėra, psichiatrų išvados remiasi klinikiniais stebėjimais, o pastarieji subjektyviai interpretuojami. D. Rozenhanas pridūrė patyręs, kad šiandieninė psichiatrija – nepaprastai konservatyvi. Kartą pacientui „prilipdžius“ šizofrenijos diagnozę, net jeigu ji klaidingai nustatyta, žmogus niekaip nebegali jos nusipurtyti visą savo gyvenimą.
Atskirsdami susikompromitavusių ligoninių vadovai ir kiti kolegos psichiatrai aiškino, kad diagnozuojant buvo apsigauta dėl to, kad neturintys pašalinių tikslų žmonės niekada nesimuliuoja psichikos ligų, o atvirkščiai – stengiasi nuo aplinkinių nuslėpti savo psichikos ligą bei gydymosi psichiatrijos ligoninėje faktą. Nes psichikos ligoniai susiduria su neigiamu visuomenės požiūriu į juos, o tie, kurie dirba statutinėse struktūrose, pagrįstai bijo būti visam likusiam gyvenimui pripažinti netinkamais tarnybai.
Simuliacija įkliuvus
Diskusijų dėl skandalingojo D. Rozenhano eksperimento dalyviai užmiršo vieną grupę žmonių – nusikaltėlius, kurie, siekdami išvengti atsakomybės, ne slepia savo psichikos ligą, o ją simuliuoja.
Šiaulietis advokatas Anatolijus Šichovcovas yra susidūręs su tokiais atvejais, todėl pastebėjo kai kuriuos dėsningumus. Pasak A. Šichovcovo, nusikaltėliai paprastai simuliuoja dviem būdais. Pirmas ir dažniausiai pasitaikantis – tai vadinamoji postsimuliacija, kai sąmoningai apsimestiniu elgesiu imituojami nesamos psichikos ligos požymiai, kad būtų išvengta pelnytos bausmės. Žodžiui, postsimuliacija – tai psichikos ligos simuliavimas po nusikaltimo.
A. Bružaitei-Jonaitienei pripažintas asmenybės sutrikimas, kuriam būdinga įtaigi vaidyba. Tačiau net ir šios talentingos „artistės“ postsimuliaciją teismo psichiatrų komisija greitai demaskavo.
Pavojingiausi – gudriausi
A. Šichovcovas pridūrė, kad žymiai efektyvesnė (laimei, retai pasitaikanti) yra vadinamoji preventyvinė simuliacija – kada nusikaltėlis psichikos ligą ima simuliuoti dar prieš padarydamas nusikaltimą.
Dar kartą perskaitykite, ką nustatė D. Rozenhanas apie diagnozavimo konservatyvumą – kartą pakliuvęs į psichiatrinę, diagnozės neatsikratysi iki mirties. Vadinasi, jeigu jau esi gydytas nuo psichikos ligos, tai nusikaltęs ir įkliuvęs gali nesunkiai apgauti psichiatrus, kad nusikaltimą padarei neva kai „ir vėl buvo užplaukę“!
Bene garsiausias nusikaltėlis, preventyvinės simuliacijos būdu metų metus mulkinęs teismo psichiatrus – šiaulietis banditas Saulius Skėris (1955–2009). Apie dešimtmetį vadovavęs savo gaujai, nužudžiusiai mažiausiai 6 žmones, S. Skėris daug kartų išvengė teismo ir kalėjimo simuliuodamas šizofreniką.
S. Skėris, iš anksto sumanęs vaidinti psichikos ligonį, pasinaudojo likimo aplinkybe. Avarijoje stipriai susitrenkęs galvą, jis pastudijavo mokslines knygas apie psichikos ligas, o tada kreipėsi į psichiatrus ir nusiskundė neva psichikos aptemimais. Porą kartų trumpai pagulėjęs psichiatrijos ligoninėje, S. Skėris pasiekė savo tikslą – buvo pripažintas nepakaltinamu.
„Stumti durnių“ – sunku
Nuo 1981 iki 2003 metų S. Skėriui ne kartą neva kartojosi psichikos priepuoliai – bet visą laiką po to, kai dėl dar vieno nusikaltimo jį suimdavo. Užuot patekęs į teismą, S. Skėris visada būdavo siunčiamas į psichiatrijos ligonines, ten ramiai pagulėjęs kelias savaites, išeidavo į laisvę ir darydavo naujus nusikaltimus.
Psichiatrijos ligoninėje S. Skėris paprastai išspjaudavo jam skirtus vaistus į unitazą, tik kartais tai padaryti nebuvo galimybių. „Aš Saulių nuolat lankydavau psichiatrijos ligoninėse. Jis skundėsi, kad sunku „stumti durnių“, tačiau vis geriau negu sėsti į kalėjimą. Jis yra sveikas, pas psichą aš tikrai nebūčiau važiavęs“, – teisėsaugininkams aiškino buvęs S. Skėrio geras draugas, buvęs Kauno nusikalstamo pasaulio šulas Jonas Bielskis.
Gabų „artistą“ psichiatrijos ligoninėje lankydavo ne tik sėbrai, bet ir meilužės, o jų tas „psichas“ vienu metu turėdavo po kelias. Gaujos vadeivai tekdavo nemenkai pasukti galvą, kad jo ištroškusios moterys nesusitiktų ligoninėje ir nesusimuštų.
Amerikietis su kojinėmis
2000-ųjų rudenį suimtas per ginkluotą apiplėšimą, S. Skėris vėl ėmė simuliuoti. Atvežtas į Šiaulių apygardos teismą jis, kaip įpratęs, apsimetė beviltišku idiotu. Pavyzdžiui, teisėjo paprašytas prisistatyti, pareiškė esąs amerikietis iš Milvokio, baigęs geltoną mokyklą, nieko nebijąs, nes turįs 10 porų kojinių, o šalia sėdinčio jo gaujos nario – tikro sūnaus Audriaus – visiškai nepažįstąs.
Tik kai dar viena kompleksinė psichiatrijos ekspertizė pagaliau atskleidė, jog S. Skėris simuliuoja ir yra pakaltinamas, jis nustojo maivytis. Bet nepuolė atgailauti ir prisipažinti – teismui pareiškė parodymus duosiąs paskutinis.
Kai 2009 metų rudenį S. Skėris staiga mirė kalėjimo kameroje nuo ūmaus insulto, Kriminalinės policijos biuro pareigūnai išvyko, kad asmeniškai pamatytų lavoną ir įsitikintų, jog tai nėra dar viena gabaus simulianto išmonė.
Psichiatrai sutrikę
Dabar grįžkime prie dilemos, ar V. Lietuvninkaitė su V. Vaitiekaityte bus pripažintos pakaltinamomis. Žudydamos mokslo draugę jos elgėsi labai logiškai, sumaniai ir organizuotai, bet ar suprato ir valdė savo veiksmus?
Jei jiedvi simuliuoja beprotes, tai irgi būtų pati tikriausia preventyvinė simuliacija, nes abi Viktorijos prieš žmogžudystę skundėsi psichikos pakrikimais, lankėsi pas psichiatrus.
Taigi nors psichiatrai teigia, kad ekspertizės neįmanoma apgauti, jie jau trečias mėnuo neperpranta žudikių gimnazisčių. Nori nenori peršasi mintis, kad jiedvi išvengs bausmė... Vis dėlto gal palaukime oficialių teismo psichiatrijos ekspertizės išvadų.
Tik faktai:
Jeigu sulaikius nusikaltėlį teisėsaugininkams kyla įtarimų dėl jo psichikos, skiriama teismo psichiatrijos ekspertizė.
Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertinis skyrius – vienintelė Lietuvos psichiatrijos ligoninė, kurioje atliekamos stacionarios teismo psichiatrinės ekspertizės įtariamiesiems.
Žmonės dažnai nesupranta, kaip sumaniai vykdęs nusikaltimą, gudriai maskavęs jo pėdsakus asmuo gali būti psichiškai nesveikas ir nepakaltinamas. Tokiu laikomas toks nusikaltėlis, kuris, darydamas nusikaltimą, nesuvokė ir negalėjo valdyti savo veiksmų.
Per metus Teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje atliekama 280–300 teismo psichiatrinių ekspertizių. Apie 70 procentų tiriamųjų būna suimti dėl nužudymų ar kitų itin sunkių nusikaltimų.
Sigitas STASAITIS
