Jį šiame poste keičia Dejanas Bodiroga, o pats ispanas interviu metu atskleidė ir pagrindines priežastis, kodėl turėjo pasitraukti.
– Kieno idėja buvo lygos sukūrimas ir kaip viskas prasidėjo?
– Ispanijos lyga norėjo žengti žingsnį į priekį, kaip ir Prancūzijos bei Graikijos. Tuo laikotarpiu Italija išgyveno pereinamąjį laikotarpį. Tai ir buvo ta kibirkštis.
– Koks buvo raktas, kad didieji klubai patikėtų Eurolygos projektu?
– Aiškumas ir atvirumas daug labiau nei pinigai, kurie atėjo vėliau. Su visa organizacija buvome pasiruošę 2000 m. birželį, o sutartį su „Telefonica“ pasirašėme rugsėjo viduryje. Įtraukiau tokius žmones kaip Andrea Bassani ir Kostas Rigas, taip pat kitus, kad kiekvienas galėtų tvarkyti savo kompetencijos sritis
– Kaip atsirado dabartinės Eurolygos idėja su klubų licencijomis? Ar buvo klubų, kurie spaudė priimti tokį sprendimą?
– Ne itin. . Perėjimas prie licencijų buvo numatytas jau 2000 m. nuostatuose, kai paprašėme komandų sudaryti trejų metų sutartį. Kitas žingsnis buvo natūralus. Niekada nekeitėme požiūrio į savo darbą, stengdamiesi kalbėtis su visais Europoje, kad pasiektume didžiausią susitarimą ir visi judėtume į priekį ta pačia kryptimi. Viena iš svarbiausių situacijų, mano nuomone, buvo anksčiau, kai 2005 m. atėjo laikas vieniems tvarkyti savo teises. Tai reiškė, kad turime veikti savarankiškai ir rinktis, ar judėti į priekį, ar grįžti į FIBA. Ir noriu pridurti, kad per 22 metus mums reikėjo balsuoti tik vieną kartą, nepaisant to, kad klubų vadovybės daug kartų keitėsi.
– Kada tai įvyko?
– Per pandemiją dėl su žaidėjais pasirašytos sutarties. Tai buvo esminis žingsnis ir aš paprašiau balsuoti. 10 balsavo už ir vienas susilaikė "
– Po to garsiojo slaptojo susitikimo Atėnuose kai kuriems klubams kyla pokyčių idėja. Kai supratote, kad teks pasitraukti, labiau apėmė nusivylimas dėl to, kas įvyko, ar pasididžiavimas dėl tų 22 metų ir visų pasiekimų?
– Be jokios abejonės, svarbiausia buvo pasididžiavimas, kad veiksmingai pakeitėme Europos krepšinį. Iki tol nebuvo sistemingumo. Vienais metais viena komanda susiduria su vienu varžovu, kitais metais – su kitu. Nebuvo jokios išliekamosios vertės, nes tai buvo varžybos, o ne lyga. Didžiausias mūsų pokytis tai, kad viską suvedėme į visų klubų interesus, kaip tai turi daryti tikra lyga. Jei komandai sekasi blogai, tai negali būti individuali problema, tai turi būti kolektyvinė problema. Draugas Gianluigi Porelli labai padėjo ir palaikė mūsų viziją, kad galėtume žvelgti toliau nei į individualias problemas.
– Taigi kas nutiko su šiuo krypties pasikeitimu, lėmusiu jūsų vadovavimo pabaigą?
– Manau, kad tai galima apibrėžti kaip baimę. Baimė ir netikėjimas vizija. ASVEL ir „Bayern“ prieš daugelį metų buvo priimti kaip nauji akcininkai. Prireikė daug laiko, kad jų buvimas taptų veiksmingas. Kai kuriems vadovams tai buvo savotiškas išėjimas iš „komforto zonos“, galbūt jie bijojo 18 ar 20 komandų uždaros lygos, bijojo daugiau rungtynių ir panašiai.
– Buvo jaučiama, kad kitas žingsnis yra pavojingas?
– Nenoriu kelti jokių ginčų, viskas baigėsi ir aš tai priimu be jokių problemų. Labai pajėgių žmonių komandos dėka mes nuėjome taip toli, vieni to nebūtume padarę. Mes įveikėme pandeminę krizę, pasiekę 100 milijonų verslą, pasirašėme istorinį susitarimą su žaidėjais, ko neturi net futbolas, buvo ilgas kelias, bet jis baigėsi. Pasikartosiu, pasididžiavimas yra daug didesnis už bet kokius ginčus.
– Ar lyga per šį laikotarpį nebuvo per daug uždara žiniasklaidai?
– Prieš 10 metų surengiau susitikimą su treneriais, kad paaiškinčiau, kaip svarbu po rungtynių atidaryti rūbines. Kažkas man pasakė, kad gerai, bet tik laimėjusiai komandai. Tikrai ne, atsakiau, naujienos yra apie tai, kas laimi ir kas pralaimi. Bet kokiu atveju visada stengėmės didinti savo indėlį rengdami žiniasklaidos dienas ir kitą turinį. Per pastaruosius penkerius metus 80 proc. šio turinio apie žaidėjus buvo apie gyvenimą už aikštės, kad priartintume juos prie žmonių, kurie, kaip sakote, nori žinoti daugybę dalykų, ne tik apie jų pasirodymą aikštelėje. Tai būtinas procesas, tačiau jis vis dar sudėtingas.
– Europos čempionate pamatėme skirtumą tarp FIBA ir Eurolygos teisėjų lygio. Ar Eurolyga apskritai susiduria su problemomis dėl arbitrų darbo?
– Tai problema, kuri egzistuos visada ir visur. Kas trejus ar ketverius metus pasikeičia 30 proc. teisėjų. Nustatėme kelią, pradedant nuo Europos taurės ir su Richardu Stokesu įdiegėme labai veiksmingą teisėjų žvalgybos sistemą. Atvirai kalbant, didelių problemų nematau.
– Viena iš problemų, apie kurią jau daug metų kalbama, yra klubų ir visos lygos finansinis tvarumas. Kaip manote, ar tai tikrai pasiekiama, ar Europoje pernelyg skiriamės nuo NBA, į kurią visada žiūrime kaip į pavyzdį?
– Esu visiškai įsitikinęs, kad tai įmanoma. Pradėkime nuo dviejų dalykų, kuriuos reikia paminėti ir kurie man yra neigiami. Palyginti su NBA, čia svarbiausia yra pergalė, be to, nėra priimama lygos valdoma klubų finansinės padėties kontrolės sistema. Kai kurie klubai sudaro išlaidų biudžetą, o paskui – pajamų biudžetą. Tada jie pralaimi ir kaltina Eurolygą, kuri negarantuoja jiems pakankamų pajamų tiems nuostoliams padengti. Komandų komercinę vertę lemia tai, kiek jos išleidžia žaidėjams. Tai, kad turime lygą, nereiškia, kad ji turi garantuoti sumą, kurią išleidi kaip klubas. Turime pakeisti savo mentalitetą, suprasti, kad laimėjimas nėra vienintelis dalykas, į kurį reikia atsižvelgti. Turime tikėti sistema, ir jei ši sistema sukuria finansinį sąžiningumą, mes nematome to kaip apribojimo. Jei nepripažįstate sąžiningos konkurencijos taisyklių tai pokyčiai yra sunkiai įgyvendinami.
– Kokia jūsų nuomonė apie derybas Dubajuje ir galimą finansinių jėgų iš Jungtinių Arabų Emyratų atvykimą ateityje?
– Labai teigiamai. Eurolyga visada buvo novatoriška, daugelį dalykų pasiekdavo anksčiau už kitus, įskaitant futbolą. Viena ar dvi komandos už Europos konteksto ribų yra gera galimybė. Tačiau už jos turi slypėti rimtas projektas, tai svarbiausia patikrinti. Tas kalbas pradėjau vasario mėnesį, paskui tęsėme kalbą apie finalinį ketvertą. Vis tik ši idėja turi būti vertinama labai atidžiai.
– Norėčiau, kad atsigręžtumėte į visą savo patirtį ir paminėtumėte man tik vieną dalyką, kurį padarėte ir kuriuo labai didžiuojatės, ir kitą, kurio įgyvendinti nepavyko?
– Be abejo, pasididžiavimas, kad sukūriau tikrą Europos lygą, kuri nebuvo tik varžybos. Tikra sistema, kokia turi būti tikra lyga, kurioje dalyvauja visi. Tikslas, kurio nepasiekiau, yra susijęs su tuo, kad nepavyko užbaigti darbų, kurie būtų lėmę krepšinio rinkų išplėtimą nuo 13 iki 18 ar 20 licencijuotų komandų
– Kokie jūsų paties ateities planai?
– Mėgaujuosi poilsiu, bet negaliu to daryti taip ilgai. Norėčiau, kad 22 metai prie Eurolygos vairo galėtų būti naudingi padedant kitiems vadovams, naujose situacijose. Gyvenime turėjau daug sėkmės ir norėčiau ja pasidalyti duodamas savo indėlį kitose situacijose, nebūtinai krepšinio. Eurolygoje mes visi užaugome. Dabar atėjo laikas pagalvoti, ką galiu padaryti ir kur galiu tai padaryti. Ar į klubą? Klubams dirbau 36 metus, bet niekada to nedariau pačiame klube, kas žino.
