Kas lemia planuojamą elektros kainų šuolį?
VKEKK pranešime nurodoma, kad tarp keleto priežasčių, lėmusių tokį kainų šuolį, didžiausią įtaką turėjo Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) fondo padidėjimas nuo 728 milijonų iki maždaug vieno milijardo litų 2013 metais, kuris įskaičiuojamas į bendrąsias elektros tiekimo sąnaudas. Dėl to elektros kaina galutiniams vartotojams vidutiniškai turėtų padidėti apie 3,45 ct/kWh.
Panagrinėjus VKEKK pateikiamą 2013 metams suplanuotų elektros kainų struktūrą, paaiškėja, kad vidutinėje elektros kainoje (41,74 ct/kWh) pati elektros energija sudaro tik 16,43 ct/kWh, o dar 25,31 ct/kWh „prideda“ įvairūs elektros sistemos išlaikymo kaštai – tarp jų didžiausią dalį (10,49 ct/kWh ) sudaro jau keiksmažodžiu betampantis VIAP fondas. Natūraliai kyla klausimas - kam skiriamas šis ketvirtadalis elektros vartotojų sumokėtų pinigų? Ar šios lėšos tikrai būtinos, ar jos racionaliai panaudojamos? Tai kaimynų ar mūsų pačių (ne) veikimo rezultatas?
Ar tikrai VIAP fondas atspindi viešuosius interesus?
VIAP fondas per pastaruosius kelis metus padidėjo keletą kartų, jame atsiranda vis naujų pozicijų, o ateityje čia atsiras strateginių projektų sąnaudos ar šiaip išlaidos, kurių nėra kur dėti... Vartotojams turėtų kilti klausimas, ar tikrai po „visuomenės interesų“ iškaba nesislepia prastas energetikos ūkio administravimas, neracionalūs sprendimai, nepamatuoti politiniai užmojai ar šiaip kažkieno komerciniai interesai. Pabandykime panagrinėti 2013 metams suplanuotą VIAP biudžetą.
AB „Lietuvos elektrinė“ - „juodoji skylė“?
Didžiausia dalis VIAP fondo tradiciškai skiriama „Lietuvos elektrinei“ – jėgainei Elektrėnuose finansuoti. Ši elektrinė iš esmės gali pagaminti visą Lietuvai reikalingą elektros kiekį, tačiau, pagamindama 1 kWh elektros senuosiuose blokuose, dar beveik 2 kWh šilumos tiesiog išmeta į ežerą. Naujasis 9 blokas efektyvesnis, nes jame pagaminant 1 kWh elektros į aplinką išmetama maždaug tiek pat ir šilumos. Deja, 9-jame bloke nenumatyta galimybė dalį šilumos panaudoti Elektrėnų miesto apšildymui, tad žiemą tam tikslui turi dirbti, kuris nors senasis mažesnio efektyvumo blokas. Dabar susigriebta statyti Elektrėnams vandens šildymo katilinę (esant šalia tokiai elektrinei...). VKEKK tam tikslui jau pritarė 47 milijonų Lt investicijai. Tačiau Elektrėnų savivaldybė ieško ir alternatyvių šilumos tiekimo šaltinių. Ne bėda, jei katilinės ir neprireiks – vartotojai užmokės už viską...
Teigiama, kad stabiliam elektros sistemos darbui Elektrėnuose reikia gaminti 1530 GWh elektros per metus - tokia remtinos elektros kvota numatyta 2013 metams. VKEKK nustatė, kad čia gaminama elektra bus perkama po 41,86 ct/kWh . Pažymėtina, kad vidutinė elektros kaina rinkoje apie 16 ct/kWh – t.y. apie 2,5 karto mažesnė. Dėl šių ir kitų priežasčių bendrovei „Lietuvos elektrinė“ numatoma 2013 metais skirti beveik 600 mln. litų VIAP fondo lėšų, o tai sudaro apytiksliai 6 ct/kWh galutinėje elektros kainoje.
Ar šios išlaidos tikrai pagrįstos? Pirmiausia, kelia abejonių elektros gamybos kvotos dydis. Suprantama, kad AB „Lietuvos elektrinė“ yra svarbiausias Lietuvos elektros sistemos generatorius, tačiau dar dirbant Ignalinos AE 1350 MW blokui, kai jis galėjo bet kurią minutę sustoti, „karštam“ rezervui užtikrinti pakakdavo gaminti 600-700 GWh elektros. Dabar tokių stambių generatorių nėra, tad ir pirminio rezervo poreikis turėtų būti sumažėjęs.
Buvo laikotarpių, kai AB „Lietuvos elektrinė“ tiesiog perparduodavo kaip „kvotinę“ rinkoje nupirktą elektrą. Žinoma, taip sutaupydavo lėšų, tačiau tai iliustruoja, kad kvota paskirta nepagrįstai. Greičiausiai, didelių kvotų poreikis susijęs su VIAP pajamų gavimu, juk negeneruosi elektros - negausi pajamų . O elektrinės funkcionalumą užtikrinti būtina, Elektrėnų miestą šildyti reikia, naujojo bloko statyba kainuoja ir t.t. 2012 metais bendrovės „Lietuvos elektrinė“ veiklai užtikrinti buvo numatyti 65 milijonai litų (pastoviosios sąnaudos), dar per 300 mln. litų skirta elektros gamybos išlaidoms padengti. Šią problemą jau kelis metus kelia energetikos specialistai, siūlydami daugiau elektros generuoti termofikacinėse elektrinėse, kur šiluma neišmetama, o panaudojama miestų šildymui, tačiau buvusi valdžia nereagavo į tokius pasiūlymus ir šis neveiklumas elektros vartotojams kainavo daug milijonų. Sprendimas ir dabar galėtų būti paprastas – tikslinga tiesiogiai iš VIAP fondo reikiamas lėšas skirti elektrinei , kaip rezerviniam generatoriui (ir jo atnaujinimui) finansuoti, bet neišmesti milijonų ežero šildymui. Sistemos stabilumui būtinus elektros kiekius galima pigiau generuoti kituose Lietuvos ir užsienio objektuose. Juk džiaugtis, kad gaminame „lietuvišką“ elektrą, kurios 80-90 % sąnaudų sudaro Rusiškos dujos nelabai yra pagrindo...
Elektros sistemos rezervavimą galima būtų užtikrinti daug pigiau - tiesiog perkant reikiamas parengtas elektros generavimo galias („karšto“ ir „šalto“ rezervo) Lietuvos elektrinėje, termofikacinėse ar kitose jėgainėse. Tuomet ir skaidrumas, ir konkurencija atsirastų, o VIAP fondas mažiau „pūstųsi“.
Kokia termofikacinių elektrinių ateitis?
Elektros gamybai termofikacinėse elektrinėse remti 2013 m. numatoma skirti 168 milijonus litų. Iš jų remtina elektra 2013 metais bus superkama 32-57 ct/kWh kainomis – t.y. maždaug 2-3 kartus brangiau, negu jos galima įsigyti rinkoje. Akivaizdu, kad ir šios gamtines dujas deginančios elektrinės artimiausioje ateityje realiai negalės konkuruoti laisvojoje elektros rinkoje. Todėl vietoj to, kad jas metų metais remti dėl „visuomenės intereso“, reikia vieną kartą nuspręsti, kokią rolę jos turi vaidinti dabartiniame ir ateities elektros ūkyje ir atitinkamai nutraukti paramą, pertvarkyti, ar iš viso uždaryti atskiras jėgaines.
Pavyzdžiui, labai mažos arba senosios „muziejinės“ termofikacinės elektrinės iš viso nereikalingos sistemai ir išskyrus kaštus, jokios įtakos elektros ūkiui nedaro. Tuo tarpu didžiosios termofikacinės elektrinės Vilniuje, Kaune kituose miestuose galėtų būti gana pigiai pritaikytos atsinaujinančių ar kitų vietinio kuro rūšių naudojimui. Tuo pačiu ne tik diversifikuotų pirminio kuro rūšis, prisidėtų prie energetinės nepriklausomybės, bet ir teiktų elektros rinkai sistemines paslaugas. Deja, jos iki šiol „dujinės“ ir dėl to labiausiai kalta elektros ūkio administravimo-reguliavimo sistema, kuri nesudarė sąlygų pertvarkyti šias jėgaines. Šis neveiklumas taip pat apmokamas iš VIAP fondo. Jeigu termofikacinė elektrinė yra reikalinga tik dėl rezervavimo, jai geriau mokėti iš VIAP fondo tik už parengtąją galią, o elektros turi gaminti tiek, kiek gali parduoti elektros rinkoje.
Ar visada racionalus atsinaujinančių išteklių energetikos rėmimas?
Atsinaujinančių išteklių energetikai (AIE) remti 2013 metais VIAP fonde numatyta skirti 184 milijonus litų. Nors tai pažangi energetikos sritis, nukreipta mažinti anglies dvideginio išmetimus, tačiau atskiros atsinaujinančios energijos rūšys ir rėmimo formos toli gražu nevienodai atitinka viešuosius interesus. Dabar galiojanti rėmimo tvarka numato, kad visa remtina „žalioji“ elektra per 12 metų turi būti supirkta pagal VKEKK nustatytą arba aukcione laimėtą kainą. Nustatyti maksimalūs elektros supirkimo tarifai, kurie iš esmės per 12 metų turi padengti investicinius kaštus. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, maža saulės jėgainė (iki 30 kW galios) gamins elektrą ir vartotojai už ją mokės 1,60 Lt/kWh, ir ši jėgainė būtų naudojama, tarkim, 24 metus, tai reiškia, kad jos vidutinė kaina per eksploatavimo laikotarpį būtų 80 ct/kWh (nevertinant diskonto normos ir kitų rodiklių). Tuo tarpu 12 metų superkant didesnėje vėjo jėgainėje pagamintą elektrą po 28 ct/kWh po atsipirkimo, elektros gamybos savikaina bus susijusi tik su minimaliomis išlaidomis. T.y. vidutinė savikaina per jėgainės eksploatavimo laikotarpį bus apie 15 ct/kWh. Taigi, saulės jėgainė atneš naudos tik patiems investuotojams, o superkamos elektros kaina visada bus apie 5 kartus didesnė, negu rinkos kaina ir jos apimtys tikriausiai bus nereikšmingos. Tuo tarpu vėjo jėgainėje pagamintos elektros vidutinė savikaina būtų artima rinkos kainai ir tikėtina, kad po investicijų atsipirkimo galėtų konkuruoti elektros rinkoje, tuo pažemindama bendrąjį kainų lygį – o tai jau naudinga visiems elektros vartotojams. Akivaizdu, kad yra ekonominė prasmė remti vėjo jėgaines, nes tai atitinka viešuosius interesus, o ir potencialas didžiulis.
Visuomenei gali būti racionalūs ir papildomi motyvai remti AIE objektus, kurie sukuria netiesioginę naudą. Pavyzdžiui, jeigu iš didelės galios biokogeneracinės elektrinės 12 metų būtų elektra bus superkama po 37 ct/kWh, tai dar 12 eksploatacijos metų ji gali gaminti elektrą už 8-10 ct/kWh savikainą (esant dabartinėms kainoms). Nors vidutinė elektros kaina būtų šiek tiek didesnė negu rinkos, tačiau įvertinant, kad energijos gamybai naudojami daugiausiai vietiniai ištekliai, generuojamos elektros „bendroji“ savikaina būtų artima rinkos kainai. Tai reiškia, kad visuomenės interesais verta grąžinti dalį sukuriamos naudos šiems objektams, kad susidarytų prielaidos jiems realiai dalyvauti elektros rinkoje, tuo labiau, kad šios jėgainės gali generuoti reikšmingą dalį „bazinės“ elektros energijos.
Pateikti pavyzdžiai liudija, kad formuojant VIAP fondą būtina gerai pasverti, kokią reikšmę kiekvienas objektas turi elektros sistemos dabarčiai ir ateičiai, ir tik po to spręsti, ar verta jį palaikyti visuomenės lėšomis, ir kiek tam reikalui verta skirti paramos. Atrodo, kad viešuosius interesus atitinkančių paslaugų fondas šiuo metu nėra optimalus, o tik atspindi Lietuvos politikų ir valdininkų (ne)padarytus sprendimus. Deja, tokie sprendimai dažniausiai daromi be sisteminės ir kompleksinės analizės, nelabai rūpinantis našta, tenkančia elektros vartotojams. Akivaizdu, kad šiuo metu nėra valstybinės institucijos, kuri sistemingai ir giliai analizuotų šalies ir tarptautinėje energetikoje vykstančius procesus, bei teiktų kvalifikuotas ir savalaikes rekomendacijas įstatymų leidėjams ir vykdomajai valdžiai. Paprastai šias funkcijas atlieka Energetikos agentūra ar kita nepolitizuota įstaiga. Ar mes turime tokią instituciją?
Dr. Valdas Lukoševičius, Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas
