Kimči – tai pjaustytas kopūstas, užraugtas raudonųjų čili ir ančiuvių padaže. Jis aitrus, prieskoningas ir rūgštus. Korėjiečiai dievina kimči ir skirtingas jo variacijas kaip garnyrą patiekia prie kiekvieno patiekalo arba sumaniai naudoja jį gamindami kitus patiekalus.
Kimči yra savotiškas korėjiečių kultūros simbolis: jis stiprus ir išskirtinis. Daugumai užsieniečių kimči varo skrandžio skausmą, todėl tas, kuris sugeba patiekalą sudoroti, išsyk užsitarnauja vietinių pagarbą.
2. Batus lauk!
Užėję į korėjiečių namus nedelsiant nusiaukite batus, priešingu atveju namų šeimininką galite rimtai įžeisti. Korėjiečiai su žeme turi ypatingą ryšį: ant jos yra valgoma ir miegama, todėl nešvarios grindys korėjiečio namuose – netoleruotinos.
3. Soju!
Korėjos nacionalinis gėrimas yra į degtinę panašus permatomas „soju“. Vietiniai jį geria mažose taurelėse prie maisto.
Korėjiečiai taures kilnoti ir šaukti „geonbae!“ (į sveikatą – lt.) yra linkę gerti triukšmingose kompanijose. Naktimis tos įkaušusios šutvės, išėjusios iš „norae bang“ (karaokės kambarių – lt.) dar ilgai šiaukškėdamos trainiojasi miestų gatvėmis. Po savęs jos dažnai palieka rausvas vėmalų balas – dar vadinamas „kimči gėlėmis“ .
Vietiniai gerdami išlaiko griežtą etiketą: sau pilti gėrimo negalima, o pilant gėrimą vyresniam žmogui, vieną ranką patariama priglausti prie širdies ir tuo būdu parodyti pagarbą.
4. Ryžiai
Korėjiečiai, kaip ir japonai,ryžius valgo beveik su kiekvienu patiekalu. Ryžių valgymas yra taip įsikverbęs į kultūrą, kad net atsispindi kalboje: vienas iš vietinių pasisveikinimo būdų yra „Bap meogeosseoyo?“, reiškiantis „Ar valgei ryžių?“.
Skirtingai nei japonai, korėjiečiai ryžius valgo ne su lazdelėmis, o su šaukštu. Taip pat jie niekada nekelia ryžių dubenėlio prie lūpų.
5. Nesišypsokit!
Korėjiečiai yra šilti ir dosnūs žmonės, tačiau to negalėtum pasakyti iš gatvėse kasdien matomų susiraukusių veido išraiškų. Kartais chaotiškos pusiasalio gatvės panašėja į tikrą surūgėlių susirinkimą. Tik vaikai šypsodamiesi ir šaukdami „Hello, hello“ retsykiais nutraukia šį liūdną paradą.
6. Alkūnių strategija
Korėjos pusiasalyje yra pilna akmenuotų kalnų ir tik kelios plynaukštės, ant kurių galima statyti miestus. To rezultatas – gyventojų pergrūsta šalis.
Žmonės uždarose teritorijose nedvejodami grūsis ir stumdysis tam, kad spėtų į autobusą, įtilptų į liftą, arba, turguje pirmi pačiuptų „tobulus“ svogūnus. Ypač pavojinga stumdytojų kategorija – vyresnės moterys, vadinamos „ajummomis“. Visus „atsiprašau“ ir „leiskite praeiti“ pasilikite sau.
7. Protestai
Pietų korėjiečiai ilgai ir sunkiai kovojo, kad pasiektų demokratinę visuomenę, kuria jie dabar mėgaujasi. Šiuo metu šalis turi vieną stipriausių pilietinių visuomenių pasaulyje, savo balsą reiškiančią per protestus.
Korėjiečiai protestuoja dažnai ir su pasimėgavimu. Protestams naudojami įvairiausi metodai: nuo smurtinių (įpykę studentai metalinėmis lazdomis apdaužo policiją) iki absurdiškų (nusipjauna pirštus, apmėto gyvulių mėšlu arba kūną padengia bitėmis).
8. Šuniena
Taip, ją korėjiečiai iš tikrųjų valgo. Nepaisant sporadiškų vyriausybės bandymų gerinant tarptautinį šalies įvaizdį uždaryti „boshingtang“ (šunienos sriubų restonus). Dažniausiai šunieną vasarą valgo vyrai, tikintys jos stebuklinga savybe suteikti ištvermės.
9. Nacionalizmas
Korėjiečiai – išskirtinai išdidūs, todėl kartsykiais išdidumas transformuojasi į nacionalizmą.
Ypač aštrią formą korėjiečių nacionalizmas įgauna tuomet, kai paminima Japonija. Rytinė kaimynė ne kartą buvo Korėją užpuolusi ir pavergusi, nualindama šalies gamtinius išteklius, mobilizuodama tūkstančius jaunų vyrų, o moteris paversdama sekso vergėmis.
Dar keli dalykai:
Korėjiečiams Japonijos jūra neegzistuoja. Ją jie vadina „Rytų jūra“.
Vietiniai atkakliai laikosi požiūrio, kad tarp ginčytina Dokdo sala (Japonijoje žinoma Takešimos vardu priklauso tik Korėjai.)
Todėl šiais klausimais Korėjoje geriau išvis nediskutuoti.
