„Mano supergalia yra kalbėjimas kūnu ir mokėjimas įkopti į kiekvieną gyvenime pasitaikiusią kliūtį. Tai gali būti penkiaaukštis be lifto ar 55 metrų apžvalgos bokštas Birštone“, – antrina Ernesta.
„Mano supergalia – nepavaldumas šviesai. Ar ji yra, ar jos nėra, aš matau lygiai taip pat gerai, turiu visokių įrankių, padedančių matyti. Štai turiu baltąją lazdelę, labai greitai išsilankstančią ir padedančią aptikti kliūtis. Dar turiu kitą supergalią – moku labai greitai girdėti man sakomą tekstą, nes su manimi kalba mano kompiuteriai, telefonai. Klausausi visko 100 procentų greitumu ir greitai sužinau visokią informaciją“, – apie slaptąsias savo galias pasakoja Irma.
Visa, ką jūs girdite ar skaitote apie šių trijų merginų supergalias, yra tikrų tikriausia teisybė! Apie tai jos pasakoja keisčiausiame iš keisčiausių, netikėčiausiame iš netikėčiausių „Pojūčių teatro“ spektaklyje „Supergalios“. Merginų negalios jame tampa ypatingomis jų galiomis. Aistė Krušinskaitė juda neįgaliojo vežimėliu, žmogumi-voru vadinama Ernesta Žemaitytė gyvena su cerebriniu paralyžiumi, Irma Jokštytė – neregė. Visos trys merginos apie savo negalią scenoje kalba linksmai, pozityviai, pokštaudamos, kai kada į savo pokštavimus įberdamos žiupsnį ironijos, tačiau ironija netampa svarbiausiu spektaklio ingredientu, o tik suteikia jam naujų spalvų ir subtilių atspalvių.
Šmaikščiai ir žaismingai – apie „privilegijas“
„Mes turime „privilegijų“, – pasakoja Aistė. – Kai tik pamato mane gatvėje ar parduotuvėje, tai visi iš karto sustingsta, sustoja, pasitraukia, patraukia tuos, kurie manęs dar nepamatė, ir visur praleidžia. Atidaro duris, palydi, išlydi, net ant rankų yra nešioję. O jeigu netyčia aš kam nors su savo vežimėliu užvažiuoju ant kojos, tai manęs atsiprašo. Aš galiu sau leisti būti gatvėje susiraukusi, keiktis. Niekas nieko nesakys, galvos: „Ai, vis tiek jau vargšė...“
„Aš nevažinėju ratais, tai žmonės manęs mažiau atsiprašinėja. Jeigu kam nors lazdelę kyšteliu po kojomis, tai gaunu velnių. Žmonės tarsi pamiršta, kad lazdelė ir nematymas yra du susiję dalykai, – savo istoriją pasakoja Irma. – Bet kita „privilegija“ yra tai, kad iš manęs nieko nereikalaujama – gyvenu visuomenėje neapkrauta reikalavimais arba lūkesčiais. Man užtenka tik ateiti, atsistoti scenoje ir visi sako: „O, kaip gerai, kokia šaunuolė! Atėjo! Ir atsistojo! Ir dar šneka!“ Šaunuolė esu net neateidama į sceną, o, tarkime, gulėdama namuose.“
„Na, tu pasižiūrėk, kokia šaunuolė! Guli, neverkia, o akla! Mane tokie žmonės taip įkvepia, motyvatore tu mūsų!“ – atsako jai Aistė. O Irma priduria: „Jau įkvėpiau ką nors? Tai galim eiti toliau!“
Ir taip visą spektaklį merginos juokauja, žarstosi sąmoju ir tuo pat metu šoka, juda scenoje vežimėliu ar, į rankas paėmusios baltąją lazdelę, lipa laipiojimo sienele.
Nematomumo supergalia
Spektaklyje merginos dalijasi mintimis, kad esama situacijų, kai jos norėtų tapti nematomos. Poreikis išnykti iš kitų žmonių regėjimo lauko ypač sustiprėja sulaukus atitinkamos rūšies klausimų. „Aš dabar paklausinėsiu jūsų tų klausimų, kurių manęs dažniausiai klausinėja, – sako Irma. – Ar jūsų tėvai irgi tokie kaip jūs? O į bažnyčią vaikštote? Ar jums seniai yra taip? Ar visam laikui jums taip?“
Anot Irmos, tai kasdieniai klausimai, todėl jiems galima pasiruošti, iš anksto rasti atsakymus. Tačiau kartais klausimai ar situacijos būna tikrai originalios, ištinka joms nepasiruošus. Štai kad ir toks pokalbis: „Laba diena, aš važiuoju į Vilnių, štai mano pažymėjimas.“ Išgirstu: „Invalidė! Tai jums čia labai pigus bilietėlis. Bet jūs ir invalidumą gaunate? Tai kiek jūs gaunat invalidumo, ar jums užtenka pragyventi? Imkit, čia bus jums bilietėlis.“ Atsakau: „Nematau, kiek gaunu, ačiū!“
Tokie klausimai Irmą nuveda į filosofinius ir melancholiškus apmąstymus, ji sako, kad gerai būtų turėti nematomumo supergalią, nes jeigu žmogus turi kokią akivaizdžiai matomą supergalią, tai privalo atitinkamai ir atrodyti. Kai gatve eina matantis ir rūko, niekas nekreipia dėmesio, bet įsivaizduokit, kaip aplinkiniai reaguotų, jeigu gatve rūkydamas eitų aklas žmogus, sakytų – baisu, aklas ir rūko! Irma sako, kad nepatogiai jaučiasi net pirkdama kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, butelį alkoholinio gėrimo. Būtinai atsiras žmonių, kurie pagalvos: „Nemato, o geria...“
Panašių klausimų gatvėje, lifte sulaukia ir Aistė. Kai kada ji pasako tiesą, kas iš tikrųjų atsitiko, kai kada, ypač paklausus lifte, supina kokią nors įtikinamą istoriją.
Instrukcija, kaip būti draugu
„Supergaliose“ daug juoko, nekasdienių, net anekdotinių situacijų, bet tai spektaklis apie rimtus dalykus. Vienas jų – kada ir kiek reikia neįgaliam žmogui padėti? Kada pagalba reikalinga, o kada ji tik vargina arba net klaidina? Kaip pats neįgalusis turėtų reaguoti į jam siūlomą pagalbą: besąlygiškai priimti, atmesti, paaiškinti, kad šiuo metu pagalba jam nereikalinga?
Situaciją, kai merginoms kas nors siūlosi padėti, jos vadina karmos taškų dalijimu. Mėnesio pradžioje esą tų taškų būna daugiau, pabaigoje – mažiau. Štai Aistė vairuoja automobilį, sustoja, rengiasi lipti laukan – judant vežimėliu tai šiek tiek užtrunka. „Žinau, kad man pačiai susirinkti vežimą daug paprasčiau. Padedu vieną ratą į lauką, siekiu antro, jaučiu, tą ratą jau kažkas tempia. Nereikia, sakau, o jis vis tiek tempia. Jau bando dėti vežimą, o aš skubu, traukiu iš jo, tada mes galynėjamės. Sakau: „Atsistokit ir va taip laikykit.“ Palaiko, aš įlipu į vežimą, sakau: „Ačiū, padėjot.“ Atiduodu tą karmos tašką avansu, ir viskas labai gerai.“
Irma priduria: „Aš labai daug karmos taškų atiduodu dėl nepritaikytos aplinkos. Dažnai būna taip, kad žmonės manęs neklausia, reikia padėti ar ne. Jeigu žmogus nemato, tai iš kur jis žinos, ar reikia, ar nereikia pagalbos? Jeigu aš einu gatve, prieina žmogus, pačiumpa man už parankės ir veda. Aš jam sakau: „Palaukit, kur jūs mane vedat?“ Sako: „Taigi į aklųjų mokyklą.“ Bet aš jau nenoriu eiti į mokyklą, aš jau viską moku.“
„Vaikystėje buvau keista mergaitė, – pasakoja Ernesta. – Iki 16 metų sėdėjau vežimėlyje. Mankštas daryti labai tingėdavau. Net jei koks daiktas gulėdavo prie pat, šaukdavau ką nors net iš kito kambario, kad paduotų. Tik retkarčiais prasimušdavo būsimas užsispyrimas. Tada, nepaisydama mamos noro padėti, pati stengdavausi rengtis, susirišti batų raištelius. Persilaužimas įvyko jau paauglystėje. Atėjo suvokimas, kad noriu turėti savo gyvenimą, kad tik mankštindamasi galėsiu stiprėti, savarankiškėti. Į vežimėlį nebenoriu net trumpam, nes per daug jėgų kainavo, kad jo nereikėtų.“
Taigi, sutikus neįgalų žmogų gatvėje ar kitoje viešoje vietoje, jam padėti ar nepadėti? Jeigu padėti, tai kada ir iki kokios ribos? Irmos nuomone, į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti
negalima, nes atsakymo tiesiog nėra. Čia kaip su instrukcija, kaip būti geru draugu. Ar galim turėti tokią instrukciją? Vargu. Tiesiog reikia norėti būti draugu. Štai gatvėje sutinkate neregį – eina tiesiai, užtikrintai, pasitikėdamas savimi – tuomet galima pagalbos ir nesiūlyti. Jeigu jaučiame, kad situacija ne visai natūrali, kad žmogus kažkur klydinėja arba eina tiesiog į kliūtį, tada reikia perspėti. Antra vertus, niekada nereikia bijoti paklausti, ar žmogui reikalinga pagalba, nereikia bijoti kontakto.
Provokacija, virtusi spektakliu
Spektaklio režisierė Karolina Žernytė prisimena, kad viskas prasidėjo nuo Nacionaliniame Kauno dramos teatre prieš keletą metų vykusios „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonijos. Karolinai ir kitiems režisieriams buvo pasiūlyta ką nors šiai šventei sukurti. Ji paklausė, ar būtų galimybė ant teatro scenos užlaipinti negalią turinčius žmones. Teatro salių, pritaikytų neįgaliems žiūrovams, yra, bet scenos nėra pritaikytos.
„Nusprendžiau padaryti nedidelę provokaciją: sukviesti į sceną skirtingas negalias turinčius žmones. Suradau tris merginas – Aistę, Ernestą ir Irmą, su jomis dirbame iki šiol. Buvo labai smagu, visi labai gerai praleidome laiką. Daugelis mačiusiųjų atsiliepė palankiai, buvo ir negatyvių nuomonių, bet abejingų nebuvo. Merginos nekėlė graudulio, kalbėjo šmaikščiai, būdamos scenoje mėgavosi. Visos turi charizmą, yra pozityvios“, – pasakoja K. Žernytė.
Po renginio K. Žernytė paklausė, ar merginos sutiktų bendradarbiauti toliau. Koks tas bendradarbiavimas galėtų būti, režisierė sako dar nežinojusi. Spektaklis atsirado vėliau, iš buvimo kartu, noro geriau vienai kitą suprasti. Merginos viena iš kitos imdavo interviu, daug bendravo. Atėjo supratimas, kad ne tiek svarbu meninė kokybė, kiek žinutė, kurią norima siųsti žiūrovui.
„Neprisimenu, kada atsirado „Supergalios“, – sako K. Žernytė. – Viskas prasidėjo nuo kalbos ir kalbinių žaidimų, kaip pavadinti vieną ar kitą reiškinį, kaip įvardyti mūsų bendravimą ir mūsų buvimą kartu – esame tokie skirtingi... Pagaliau kaip įvardyti tuos, kurie negalios neturi, nors filosofiškai žiūrint kiekvienas kūnas yra mažiau ar daugiau neįgalus. Visiems kažkaip įstrigo žodis „supergalios“. Gal todėl, kad merginos labai daug juokavo, jog aplinkiniams yra įdomios, o jeigu įdomios, tai dėl ko? Bejuokaudamos pačios suprato, kad pirmiausia dėl savo turimų supergalių.“
Pasak režisierės, jų susitikimai, pokalbiai buvo ne įpareigojantys, o nuoširdūs ir atviri. Vėliau prie jų prisijungė daugiau teatro žmonių: choreografas Mantas Stabašinskas, dramaturgė Saulė Norkutė, kostiumų dailininkė Šarūnė Pečiukonytė. Kalbėdamiesi vieni apie kitus jie labai daug sužinodavę, kiekvienąkart vis drąsiau vieni kitų klausinėdavę, o klausinėdamas daug sužinai ne tik apie kitą žmogų, bet ir apie save. Atsirado suvokimas, kad taip pat laisvai turėtų jaustis ir spektaklio žiūrovas: su tavimi nuoširdžiai bendraujama, ir tu turi teisę taip pat nuoširdžiai klausti, galbūt suklysti, bet vis tiek klausti.
Pradėdamos kurti nei aktorės, nei režisierė nežinojo, kokia bus spektaklio forma – šokis, dokumentika, o gal Šekspyro pjesė? Pamažu atsirado dialogas, į kurį įsipina veiksmas, šokis, slemas. Atrado, ką reikia kartoti, o kur turėtų būtų improvizacija.
Anot K. Žernytės, aktorius ir žmogus, nuoširdžiai kalbantis apie save, pasakojantis savo biografiją, yra du skirtingi dalykai. Aktorius savo vaidmenį gali kartoti daugybę kartų – tai dramaturgija, aktoriui ji teikia saugumo jausmą. Ne aktoriui nuolat kartoti savo istoriją nėra lengva: „Ieškojome, kur yra ribos, kad visi būtume saugūs ir kad vyktų spektaklis.“
„Supergalių“ premjera įvyko pernai spalį Kaune, laipiojimo centre „Miegantys drambliai“, nes vienas iš veiksmo elementų yra lipimas sienele. Laipioja visos trys merginos, o labiausiai patyrusi laipiotoja yra Ernesta – žmogus-voras. „Miegantys drambliai“ yra ne miesto centre, o netoli išvažiavimo iš jo. Anot K. Žernytės, žmonės paprastai nesiveržia į pramogų vietas, esančias toli nuo centro, bet rodant „Supergalias“ salė buvo pilna.
Pavasarį dėl pandemijos paskelbtas karantinas sutrukdė „Supergalias“ parodyti Vilniuje. Vis dėlto rugsėjį spektaklis parodytas Prezidentūroje, tiesa, ne visa versija, nes nebuvo laipiojimo sienelės. Lapkričio pabaigoje spektaklio įrašas transliuotas internete. Režisierė neslepia, kad pasikeitus situacijai spektaklį gyvai veikiausiai išvys ir vilniečiai.
„Nėra lengva apie savo gyvenimą pasakoti žiūrovams, savo traumą pateikti kaip spektaklį, tačiau šios merginos scenoje yra tikrai ne dėl savo negalios, o todėl, kad jos talentingos“, – pokalbį apibendrina K. Žernytė.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta.
