Ar šventėte Šv. Valentino, įsimylėjusiųjų globėjo, dieną? Širdelėmis nusagstytas praėjusios savaitės ketvirtadienis ne tik darželinukus ir mokinukus masino šėlioti. Kad ir kaip kritiškai skeptikai apie Valentiną kalbėtų – esą labai jau nemūsiška ši šventė, Meilės diena pamažu įsišaknija.
Su kolege seniai ruošėmės atlikti „žygį“, tik vis iš darbo neištrūkdavome. Mat valstybė pagaliau nuo šių Naujųjų itin dosniai atvėrė savo piniginę šeimoms, auginančioms vaikus, – iki vaiko pilnametystės kas mėnesį kiekvienam atseikės po 52 litus. Norint pašalpą gauti, atitinkamus dokumentus reikia pateikti.
Pašalpų mokėjimo tvarkoje sakoma, kad susitvarkyti šiuos reikalus galima ir savivaldybės Socialinės paramos skyriuje, ir seniūnijos, kurioje gyvenama, administracijoje. Kad į savivaldybę taip lengvai dėl šio reikalo nepapulsi, jau buvome girdėjusios – registracijos talonėlių vasariui nebėra. Gal priims seniūnijoje?
Ketvirtadienis, vasario 14-oji, penkiolika minučių po 16 valandos. Darbo diena į pabaigą suka. Miesto seniūnija mums čia pat, už keleto šimtų metrų, V.Kudirkos g. 9. Koridorius tuščias, negirdėti nė gyvos dvasios. Už pirmųjų stiklinių durų, kaip suprantame iš užrašo ant jų, turėtų išduoti pažymas. Ir darbo laikas nurodytas – iki 17 val. Tačiau pažymų kabinetas užrakintas, kėdė prie stalo tuščia.
Einame toliau. Kitos stiklinės durys. Ten – seniūno Virginijaus Žiliaus priimamasis. Irgi tuščias, tik šios durys nerakintos. Šalia priimamojo, ant koridoriaus sienos, prisuktas elektroninis laikrodis – 16.25. Jis, matyt, tam, kad žinotume, kada atėjome, ir netrukdytume ne laiku. Nelabai mandagu kaišioti nosį į svetimus kabinetus, juolab, kai jie tušti. Tačiau viliuosi, kad prie darbo stalo pamatysiu seniūną. Jis tai jau tikrai žinos, į ką mums kreiptis. Seniūno kabineto durys atlapos, įkišu galvą, tačiau ir ten tuščia. Na, maža kas - pagalvoju, gal seniūnijos darbuotojus kokie svarbūs reikalai iš kabinetų išvijo.
Kolegė timpteli už rankovės – gal luktelėkime, koridoriuje dvi kėdės į sieną atremtos. Tačiau aš bandau prisibelsti į likusius kabinetus. Deja, ir seniūno pavaduotojo, ir buhalterės valdos užrakintos. Jau lyg ir ketiname sukti atgal prie išėjimo, tačiau ausis pagauna kažkokį garsą – ne, vis dėlto žmonių čia yra. Nužingsniuojame prie durų koridoriaus gale. Ant jų jokio užrašo. Šį kartą pasisekė.
Ir tikrai pasisekė! Kyšteliu pro plyšį galvą – ir akys ant kaktos išlipa, net pamiršau, ko iš viso į seniūniją atsibeldžiau. Ovalų veik visą kambariuką užimantį stalą apsėdę beveik visi seniūnijos administracijos darbuotojai. Akys neapgauna – ant stalo matau jau gerokai nebe pilną butelį, „čierkeles“, vidury pyrago papjaustyta, į storo stiklo stiklines dar kažko pripilstyta.
Akimirksniu man prieš akis išdygsta mergina. Jei neklystu, ji iš to kabineto stiklinėmis durimis, kur pažymas turėtų iki 17 valandos išduoti. Tačiau į kabinetą manęs neįleidžia, klausia, ko ieškome. Klausiu ir aš: „Ką švenčiate?“ Mergina neatsako, teiraujasi dar kartą - ko čia ieškome? Sakau, kad pasišnekėti noriu. „Su kuo konkrečiai?“ – kvočia mane. Tada kyšteliu jai po nosimi žurnalisto pažymėjimą. Daugiau klausimų nebeišgirstu. Mergina šmurkšteli už paslaptingųjų durų. Štai čia ir buvo mano, kaip žurnalistės, klaida - keletą sekundžių dvejoju, nors ir girdžiu, kad šurmulys kambarėlyje su ovaliuoju stalu sustiprėja, ir tik tada vidun šmurkšteliu ir aš, palikdama kolegę stypsoti koridoriuje už durų.
Koks nusivylimas – nei butelaičio, nei „čierkelių“ ant stalo nebėra, tik stiklinės su gelsvu skysčiu belikusios ir įtartinas pažįstamas kvapas. Vienintelio moterų apsuptyje užstalėje sėdinčio vyriškio teiraujuosi, kodėl buteliuką paslėpė. Šis nesutrinka – man esą pasivaideno. Kambariuką nuo manęs atkakliai saugojusi mergina mesteli – „Kaip kokia policija“. Įraudusios moteriškės (vėliau paaiškėjo, kad ji – seniūno sekretorė) dar paklausiu, ką seniūnijos kolektyvas švenčia. „Valentino dieną“ – atsako ši ir dar patikslina, kad seniūnas tai daryti leidęs.
Ką gi, leido, tai leido. Kad jau atėjau su reikalais, teiraujuosi, kur gi seniūną galėčiau rasti. Prašom – moterys atveria man duris į seniūno kabinetą (pasirodo, seniūno kabinetas – kiaurai pereinamas, ir per priimamąjį, ir per darbuotojų šventėms skirtą kambarėlį). Tačiau seniūno nematau. Sukrutusios jo pavaldinės gūžčioja pečiais, stebisi – esą ką tik buvo, tuoj grįš, kažkur čia pat esąs, nors, pasak mano kolegės, į koridorių seniūnas neišėjo.
Nusprendžiu palaukti. Išeinu į koridorių, paskui mane pabyra ir visi Valentino šventės dalyviai – akimirksniu nukraustę stiklines su nebaigtu skanauti gėrimu, įninka į, matyt, labai svarbius darbus. Dabar jau prie kompiuterio prisėdusios sekretorės paprašau seniūno tarnybinio mobiliojo telefono numerio. Maloniai padiktuoja. Vaikštinėdama koridoriumi, skambinu. Atmeta. Skambinu vėl. Ir vėl atmeta. Trečiąkart – vėl tas pats. Ketvirtąkart – seniūno telefonas išjungtas. Bevaisis ir penktasis kartas – V.Žilius nebepasiekiamas.
Staiga pamatau iš kažkur grįžtantį seniūno pavaduotoją Juozą Buikį – skubu jo paklausti, ar seniūnijos vadovai leido savo pavaldiniams nesibaigus darbo dienai švęsti. Matyt, iš svarbių reikalų į savo darbo kabinetą grįžęs seniūno pavaduotojas mane patikina, kad už viską atsakingas seniūnas, jis čia nė prie ko.
Mano laikas baigiasi – elektroninis laikrodis prie seniūno priimamojo durų tuoj rodys 17 valandą. Priimamajame dar kartą pasiteirauju, gal seniūnas atsirado. Deja. Prasmego it į vandenį. Kažkuri iš moterų man pavymui pasvarsto – gal jis tualete? Seniūno pavaduotojas lyg pats savęs paklausia: „Gal kokiam pasitarime“? O man į galvą šauna mintis – ar tik ne kur nors spintoje pasitarimas vyksta?
Mat jį bala tą seniūną, tegu tariasi. Ateisime kitą kartą, gal kovo 8-ąją.
Ramunė RAMANAUSKIENĖ
