Marijampolėje VšĮ „Sveikatingumo idėjos“ organizuojamo, ES programos „Veiklus jaunimas“ finansuojamo projekto „Savanorių fabrikas“ švietimo grupės savanoriai balandžio 16 dieną viešbutyje „Europa Royale Marijampolė“ organizavo susitikimą su ES misijos Afganistane vadovu, buvusiu LR užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku. Prieš paskaitą „Afganistas – šalis, kurioje laikas turi kitą prasmę“ ambasadorius maloniai sutiko atsakyti į keletą jaunųjų projekto dalyvių klausimų. Nuoširdžiame pokalbyje aptartos temos nuo iššūkių, suformuotų dabartinių V. Ušacko užimamų pareigų iki jo asmeninio požiūrio į gyvenimą, pagrindines vertybes ir profesijos pasirinkimą. Ambasadorius netgi prisiminė praeities vizitus Sūduvos krašto sostinėje ir pasidalino mintimis apie Marijampolės metamorfozes.
– Ar pirmą kartą esate Marijampolėje?
– Ne, ką jūs! Toli gražu. Pirmą kartą buvau šitame mieste, kai jis dar vadinosi Kapsuku. Nežinau, ar jau buvote gimę tuo metu. Tai buvo 1980 metai. Turiu keletą gerų draugų čia, Marijampolėje. Tuomet įstrigo keista žmonių kalba. Aš pats žemaitis, todėl man tai buvo savotiškas „atsišviežinimas“. Labai gražią kalbą turite.
– Bet šiandieną Marijampolė pasikeitusi, gal kiek keistoka ją matyti atsinaujinusią?
– Labai. Žinot, šitas viešbutis (dabartinis viešbutis „Europa Royale Marijampolė“ – red. past.)tuo metu neveikė, nes jis buvo suskilęs. Tai buvo vaiduoklis. Aš atsimenu dar, buvo tokia spraga didžiulė. Nepamenat? Tai turbūt buvo tarsi simbolis, bylojantis tos sistemos, kurioje mes gyvenome, pėdsakus: visko būta labai trapaus. Visa atrodė netvirta, nenuoširdu ir netikra ar bent jau nevisiškai tikra... Tada ir vardas miesto buvo ne tas ir viešbutis ne taip padarytas. Bet žmonių visuomet būta labai malonių.
– Turit gal kažkokių išskirtinių simpatijų mūsų miestui?
– Na, Simpatijas turiu.. Man Marijampolė siejasi su Basanavičiumi. Esu lankęsis jo gimtinėje.Taip pat mes su Keturvalakių bendruomene labai artimai bedravome, kadangi ten klebonu dirbo vienas iš mano minėtų vaikystės draugų Marius Tamašauskas. Tuomet mano sodyboje Aukštaitijoje organizuodavom Keturvalakių parapijos ir Utenos rajono Daugailių parapijos bendruomenių vasaros susitikimus, rengdavom jų tarpusavio krepšinio turnyrus.
– Kadangi prakalbome apie visuomeninę veiklą, žinome, jog esate žmogus, daug pasiekęs gyvenime, ir daugelis gali lygiuotis i jūsų teikiamą pavyzdį. Šiandieną atrodo, jog visuomet kryptingai einate link savo tikslų, tačiau kuo norėjote tapti būdamas mažas?
– Būdamas mažas aš labai domėjausi istorija. Didžiausią įtaką šiam susidomėjimui darė mano šeima ir jos istorija. Ji, kaip ir daugelio lietuvių, neatsiejamai sujungta su žiauriais sovietų okupacijos laikais. Mano seneliai iš tėvelio pusės buvo ištremti į Sibirą pirmuoju vežimu, 1941 m. birželį. Šeimoje egzistavo du gyvenimai: vienas – oficialus, kitas – privatus. Dvigubas gyvenimas skatino gilintis į istoriją, domėtis valstybės ir teisės prigimtimi. Todėl pasirinkau teisės studijas. Jas ir baigiau.
– Kas darė didžiausią įtaką jūsų apsisprendimui studijuoti teisės mokslus?
– Įtaką darė pasaulėžiūros formavimasis. Aš pats buvau žingeidus, daug skaitydavau. Istoriją visuomet norėjau aiškiai suvokti. Man buvo be galo įdomu domėtis, kas yra valstybė, kas yra teisė, kokie pagrindai tų dviejų reiškinių. Tačiau vykdamas iš Skuodo į Vilnių buvau tėvelio įspėtas, kad neįstosiu į teisės fakultetą dėl šeimos praeities. Deja, taip ir įvyko. Tuomet 2 metus tarnavau kariuomenėje Kazachtane, nors ir turėjau patekti į Afganistaną (tuo metu vyko SSRS – Afganistano karas – red. past.). Laimingas atsitiktinumas lėmė, jog mūsų prižiūrėtojas iš vakaro padauginęs pramiegojo traukinį, turėjusį mus vežti nežinomybėn. Vėliau gyvenimas susiklostė taip, kad vis tik patekau ir į Afganistaną. Tik kiek kitomis aplinkybėmis. Bet iš tiesų didžiausią įtaką mano apsisprendimui padarė žingeidumas ir domėjimąsis teise. Baigęs teisės studijas tęsiau mokslus politikos ir ekonomikos srityse Norvegijoje bei Danijoje. Po to man pasiūlė tapti Lietuvos diplomatijos nariu Ministerijos tarnyboje.
– Kaip manote, kokios jūsų asmeninės savybės lėmė tai, kad užėmėte tokias aukštas pareigas.
– Aš manau, jog tai lėmė žemaitiškas užsispyrimas. Nors mano tėveliai aukštaičiai – tevelis iš pa Utenas, o mama iš Ukmergės rajono –, bet aš save laikau žemaičiu, pagal dirvą, gimimą ir užsispyrimą. Šis užsispyrimas, toks sveikas užsispyrimas: atvirumas naujoms idejoms, gebėjimas prisitaikyti prie greitai kintančių aplinkybių, išlaikant nuoseklią savo poziciją ir savo vertybes, kurias man perteikė šeima, seneliai. Meilė savam kraštui, meilė ir įsipareigojimas gerbti bei puoselėti laisvės vertybes, tai buvo istorijos suvokimas. Kiekviena karta turi savus ypatumus, pergyvena tam tikrus istorinius etapus, bet manau, kad mano karta pergyveno didžiausius sukrėtimus per pastaruosius keliasdešimt metų. Mes patyrėme ir sovietinius laikus ir turejome garbę bei galimybę prisidėti mažais savo žingsniais ir veiksmais, stebėti valstybės atkūrimą, kuris galbūt jau jūsų kartos yra traktuojamas, kaip savaime suprantamas dalykas. To mes negalime sau leisti, nes laisvė – ji nėra savaime suprantamas dalykas, ją reikia puoselėti.
– Esate ES misijos Afganistane vadovas. Rodos, Lietuva ir Afganistanas yra labai skirtingos šalys. Ką Jūs pastebite lygindamas abi valstybes?
– Aš manau, kad yra labai daug panašumų tarp Afganistano ir Lietuvos. Lietuva yra katalikiškas, krikščioniškas kraštas, o ten vienareikšmiškai viešpatauja islamo religija, gyvena musulmonai. Kai aš pasakau, kad esu lietuvis, išsilavinę žmonės Afganistane žino, kas ta Lietuva ir kur ji yra. Nors šioje šalyje nėra daug išsilavinusių žmonių apie mus jie labai pakiliai ir šiltai atsiliepia. Pirmiausia, daro istorines sąsajas tarp Sovietų okupacijos, nes ir jie buvo okupuoti. Tai, kad mes sugebėjome atkurti savo valtybę, jiems yra labai įdomus dalykas.
– Kaip lietuviai reaguoja į afganus? Kaip patys afganai priima jiems teikiamą pagalbą?
– Jie labai vertina lietuvių pagalbą. Vėlgi tokių istorinių panašumų yra: geografinė, geopolitinė aplinka. Tai sukuria bendrumą.O mūsų parama – tai ką mūsų kariai atlieka misijose. Iš Marijampolės kariai taip pat yra dalyvavę. Techninė pagalba,perdavimas patirties, kurią mes įgijome, kurdami savo valstybės institucijas, kurdami savo valstybę, organizuodami laisvus nepriklausomus rinkimus, yra jų labai vertinami dalykai. Aš žinau, kad netgi Lietuvos Žemės ūkio tyrimų instututas buvo pasikvietęs iš Afganistano veterinarijos specialistus, kurie domėjosi Lietuvoje, kaip kurti veterinarines tarnybas.
– Jeigu dabar būtų galimybė rinktis tarp užsienio reikalų ministro ir ES pasiuntinio Afganistane pareigų, ką pasirinktumėte?
– Aš manau, kad nėra nieko garbingesnio, kaip atstovauti savo valstybei, būti Lietuvos Užsienio reikalų ministru. Nieko nėra garbingesnio, kaip tarnauti prisiekus konstitucijai ir ja tikintiems žmonėms. Todėl man dveji metaitapus užsienio reikalų ministru buvo patys prasmingiausi, patys įdomiausi ir įspūdingiausi gyvenime. Antra vertus, aš buvau pirmasis ne tik lietuvis, bet ir apskritai pirmasis europietis, paskirtas naujai įkurtos ES diplomatijos tarnybos vadovu. Tai yra didelė garbė ir atsakomybė. Be abejo, tai yra didžiulis patyrimas. Kai klausėte, kas mano gyvenimą formavo, manau, kad ne tik žemaitiškas užsispyrimas, ne tik atvirumas, gebejimas prisitaikyti prie aplinkybių, išlaikant savo vertybinę poziciją, bet taip pat gebėjimas tą patirtį, kurią įgyji, panaudoti ateityje. Tai pamokos.Vienas dalykas, kurį aš visada praktikuoju, nesvarbu tai būtų geras ar blogas patyrimas, tai būtinai pasidarau pamokų įvertinimą. Po kiekvieno svarbesnio darbo ar reiškinio. Svarbu, kad kiekvienas žmogus pasidarytų pamokas: kaip aš elgsiuosi kitą kartą būdamas panašioje situacijoje?
– Ko galėtumėte palinkėti jaunuoliams, savo ateitį siejantiems su dideliais darbais, ir ką reikėtų daryti norint tiek pasiekti gyvenime, kiek esate pasiekęs jūs pats?
Na, kaip ir sakiau, svarbiausia yra turėti savo vertybes. Man asmeniškai patinka, tokios vertybinės nuostatos, kurias aš skleidžiu, puoselėju ir perduodu savo vaikams ir jaunajai kartai. Manau, kadturėtume drąsiai kurti ateitį ant lietuviškų pamatų. Gyvename globalizacijos amžiuje, dabar jau nebėra sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos. Lietuva yra, jeigu ir ne ES centras, tai vienas iš ES regionų. Galima ramiai keliauti, važiuoti mokytis. Geresnio krašto už Marijampolę nėra. Ir vėl gi, galbūt daug žmonių išvyksta į užsienio kraštus, bet manau, kad ir kur mes bebūtume, ką bedarytume, galime prisidėti prie savo lietuviško krašto tolimesnio vystymosi. Svarbu, siekiant savo tikslų nuosekliai, kryptingai, atsakingai apsibrėžti asmenines vertybinės orentacijas ir moralines vertybes.
Projekto „Savanorių fabrikas“ švietimo grupės savanoriai
