Nutarus surengti super sprinto rungtį buvo kilę šiokių tokių abejonių, ar tai nėra bergždžias laiko gaišimas: teoriškai kieno galvą papuošti laurų vainiku galima palyginus gamintojų deklaruojamus duomenis, išvengiant benzino ir dyzelino deginimo bei padangų drožimo. Kita vertus, liūdnoji „dyzelgeito“ istorija primena būtinybę kur kas atidžiau filtruoti ir kritiškiau vertinti rinkodaros saldžiabalsių pasakojimus. Juo labiau, kad informaciją apie automobilių dinamines charakteristikas patikrinti sąlyginai lengva.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių inžinerijos katedros docentas dr. Vidas Žuraulis sutiko imtis arbitro vaidmens ir eksperimento dieną į „Nemuno žiedo“ trasą atsivežė pagreitį matuojantį prietaisą „XL-Meter Pro“, leidžiantį eliminuoti bet kokį žmogiškąjį faktorių lyginant skirtingų automobilių dinamines charakteristikas tarpusavyje ir su tuo, ką deklaruoja patys gamintojai. Su vakuuminiu laikikliu prietaisą pritvirtinus prie automobilio stiklo ir įjungus, jis automatiškai fiksuoja startą, atstumą, kurio prireikia įsibėgėti iki 100 km/val., bei sugaištą laiką.
Kiekvieną pretendentą šioje sprinto rungtyje „prasukau“ po keturis kartus, važiuojant į skirtingas puses, nes bandymams pasirinkta trasos dalis nebuvo idealiai lygi horizonto atžvilgiu. Be to, maždaug 10 m/s vėjas vienu kart buvo įsibėgėjimo sąjungininkas, o judant priešinga kryptimi – „stabdis“. Nors kasdienių kelionių metu į tokias smulkmenas niekas niekada nekreipia dėmesio, visgi mūsiškio eksperimento metu buvo akivaizdu, kad tokie dalykai koreguoja rezultatą šimtosiomis sekundės dalimis.
Kadangi savaitgalį oro temperatūra siekė viso labo 4 laipsnius šilumos, asfaltas buvo drėgnas, visi dinamiškiausio konkurso automobilio paieškose dalyvavę kolegos buvo susitaikę su mintimi, kad rezultatai bus apčiuopiamai prastesni nei nurodoma oficialiose techninėse charakteristikose. Iš tiesų, 5 iš 9 teoriškai pačių greičiausių automobilių pasirodė šiek tiek kukliau, vienas modelis pademonstravo tiksliai tokį tempą, kokis įrašytas jo vizitinėje kortelėje, o 3 mašinos kiek netikėtai buvo truputį greitesnės.
Be abejonės dinaminės automobilio savybės yra vienas daugiausia emocijų sukeliančių dalykų, o įsibėgėjimas nuo 0 iki 100 km/val. greičiau nei per 6 sekundes apskritai netelpa į tradicinius kasdienybės rėmus. Tačiau reiktų turėti galvoje, kad sprogstamąjį pagreitį turinčios mašinos nebūtinai yra „sportinės“. Pergalei klasikinėse lenktynėse „Nemuno žiedo“ trasoje ko gero svarbesnės būtų ne galimybės keliomis šimtosiomis „aštriau“ pajudėti iš vietos, bet važiuoklės ir transmisijos ypatybės. Tarkim suvaldyti modelį su beveik 300 AG pajėgumo varikliu ir mechanine pavarų dėže ant slidžios dangos yra nepaprastai sudėtinga – ratai arba nuolat buksuoja, arba automobilis važiuoja nepakankamai greitai. Modernūs „automatai“ tokiomis sąlygomis padeda judėti kur kas racionaliau ir greičiau.
Kaip jau minėjome, galutiniai dinamiškumo testo rezultatai sugriovė išankstines prognozes ir paliko šiokios tokios erdvės spekuliacijoms, kaip būtų atrodžiusi galutinė „Automobilių startuolių“ rikiuotė, jei į Kačerginę būtų pavykę atsigabenti prabangųjį „Mercedes-Benz E400 4MATIC Coupe“ ir išsišokėlį „Kia Stinger“. Pastarasis aparatas iki 100 km/val. teoriškai sugeba įsibėgėti per 4,9 sek, tačiau ar taip yra iš tiesų dėl šiokių tokių nesklandumų logistikos grandinėje bus galima patikrinti tik „Metų automobilio“ stovykloje Druskininkuose.