Pateikdami „post factum“ sukurtas pasaulio skurdinimo schemas dauguma jų autorių būtinai pabrėžia, kad dabartinis sunkmetis atsirado dėl to, kad planeta jau senokai gyvena moderniame globaliame pasaulyje, tačiau jos administravimas taip ir liko iš archajinių laikų.
Girdi, buvo būtina prižiūrėti po pasaulį klaidžiojančius pinigų ir prekių srautus, bet nebuvo kam. Vyriausybės dažniausiai prižiūrėjo tik tai, kas vyko jų nacionalinėse teritorijose, tuo tarpu verslas seniai peržengė valstybių sienas. Suprask, nesant kontrolės pasaulio ekonomiką buvo ištikusi priešinfarktinė būsena, nedaug trūko ir iki infarkto, rašo „Respublika“.
Bent jau Skandinavijos investicinio banko atstovės „Evli“ analitikas Julijus Grigaliūnas tvirtino, kad pasaulio ekonomika dugną buvo pasiekusi 2008-ųjų lapkričio viduryje, kai griuvo didžiausias Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) investicinis bankas „Lehman Brothers“. Ir kad ateityje panašūs dalykai nebepasikartotų, šiandien po truputį įkyriai peršama mintis, kad būtina kurti pasauliniu mastu veikiančią struktūrą, kuri užsiimtų globaliomis administravimo funkcijomis.
Galbūt viskas būtų ir gerai, jei daugelis iš mūsų, ypač vidurinio ir vyresnio amžiaus žmonių, nebūtume girdėję svaičiojimų, pavyzdžiui, kad ir apie raudonąją pasaulinę revoliuciją, prie kurios vairo būtų stoję neva geriausių ketinimų vedami proletariato vadai. Negerai ir tai, kad pasaulio patyrimas sako, jog gerais norais yra grįstas kelias ne kur kitur, o į pragarą.
Tolimų laikų aidas
Galbūt nėra labai išmintinga gretinti dvi skirtingas epochas – praeito amžiaus pradžios ir dabartinę. Tačiau keletą stulbinančių paralelių jos turi.
Buvo laikas, kai niekaip nesupratau, kaip 1917-aisiais paskui save Rusijos bolševikai nuvedė mases. Vėliau atidžiau įsiskaičius į istorinę literatūrą aiškėjo, kad tai padaryti buvo gana lengva - padėjo gera reklamos kampanija. Skirtingai nei kiti tuo metu egzistavę politiniai judėjimai, bolševikų ideologai nusispjovė į visuomenės moralę, dorovės normas, padoraus elgesio taisykles. „Tikslas pateisina priemones“, - tokią strategiją prieš devyniasdešimt metų pasirinko būsimi kruvinosios Sovietų Sąjungos imperijos kūrėjai. Ir pradėjo liaudžiai išsijuosę meluoti.
Jau trejus metus trukusio Pirmojo pasaulinio karo išvargintiems rusams bolševikai žadėjo visa, ko tik to meto žmogui galėjo širdis geisti - žemę, gamyklas, sotų gyvenimą erdviuose turtuolių namuose. „Atimti ir padalyti“, - kadaise toks šūkis Rusijoje buvo itin populiarus. Ir tai padėjo - rusai iš pradžių nušlavė nuo žemės caro režimą, vėliau – ir demokratijos pagrindus bandžiusią kloti buržuaziją. Savo kūnais ir krauju nutiesė bolševikams kelią į valdžią.
Tačiau kai paaiškėjo, kad žemėje komunistinio rojaus nebus, taktika buvo pakeista. Tuomet bolševikai nepatenkintiesiems pradėjo taikyti represijas. Kita vertus, kitiems žmonėms buvo iškelta viliojanti idėja - pasaulinės revoliucijos. Esą jei vadinamasis proletariatas užkariaus pasaulį, tuomet rojus jau tikrai ateis. Vedama šios idėjos Sovietų Sąjunga išgyveno dar kelis dešimtmečius. Bet, išskyrus nesuskaičiuojamus vargus ir skurdą, žmonių aukas, ši per jėgą „globalizuota“ valstybė pasauliui daugiau nieko nedavė.
Penktoji kolona
O dabar mums ir vėl brukama kosmopolitinės vyriausybės idėja. Ji atsirado tuomet, kai pasaulį it volas pervažiavo sunkmetis. Jei pažvelgsime į netolimą ateitį, šiuolaikiniai tarptautiniai vertelgos galbūt mus vedė dar išradingiau, nei kadaise bolševikai neišprususius rusus - į bolševizmą.
„Mus buvo labai lengva suvedžioti, pavyzdžiui, kad ir tam, kad masiškai iš bankų imtume kreditus. Juk sovietinėje erdvėje reklamos nebuvo, tad tuo, kas parašyta reklaminiuose lankstukuose, tikėjome besąlygiškai“, - „Respublikai“ tvirtino žinomas psichologas, o dabar ir seimūnas Gediminas Navaitis. Jo tvirtinimu, žmones paviliojo sėkmės tiražavimas - reklamose pasiėmę paskolas žmonės atrodė laimingi, gyvenantys be rūpesčių. „Reklamos skleidėjų, ypač tų, kurie dirba bankuose, nereikėtų smerkti. Jie paprasčiausiai gerai atliko savo darbą. Tikrai ne jie kalti, kad šiandien žmonės turi vargų su kreditais“, - tvirtino G. Navaitis.
Atrodo, į dienos šviesą reikėtų labiau tempti tuos vadinamuosius šviesuolius, kurie sukūrė tam tikrą foną reklamos skleidėjams. Ir už tų vadinamųjų šviesuolių nugarų stovi ne koks žmones imti kreditus skatinęs, pavyzdžiui, SEB banko Lietuvos skyriaus reklamos specialistas Gitanas Nausėda, o veikėjai, kuriuos pasaulis įvardija kaip globalaus sunkmečio organizatorius. Tarkim, vienas tokių - George'as Sorosas - mūsų šalyje priperėjo įvairiausių organizacijų, kurios plovė ir tebeplauna lietuviams galvas. Atrodo, nemažai tautiečių jos paruošė ne tik kreditų karštligės savižudybei ir visuomenės nuskurdinimui, bet ir tam, kad po sunkmečio mums vadovautų mistinė pasaulio vyriausybė.
„Kad ir kaip būtų, pas mus, regis, gerokai giliau įsišaknijo polinkis karikatūrinti kosmopolitizmą vaizduojant jį kaip šaknų neturėjimą, abejingumą savo kalbai ir kultūrai, panieką patriotizmui <...>. Kosmopolitizmas yra savosios kultūros pratęsimas kitų kultūrų kontekste. Tai - dialogo su kitais ir atsivėrimo pasauliui džiaugsmas, tik sustiprinantis simpatiją žmonijai ir savąją tapatybę“, - dar 2005-aisiais rašė ištikimas G. Soroso idėjų mūsų šalyje už didžiojo mokytojo pinigus įgyvendintojas filosofu vadinamas Leonidas Donskis.
Matyt, kiekvienas mūsų tokių donskių Lietuvoje priskaičiuotume ne vieną. Jie, galima sakyti, sukūrė modernaus lietuvio, kuriuo visi turėtų sekti, įvaizdį. Tai - kosmopolitas, kuriam tėvynė yra tik smagus žodžių žaismas, kuris spjauna į šeimos ir tautos vertybes, važinėja naujausiais BMW ar mersedesais ir nuolat gyvena skolon. Tik neaišku, kur nuves naujoviška penktosios kolonos propaganda. Ar tik - ne į vergiją?
Vidmantas Užusienis
