„Kai tik mane aplanko motina, mūsų pasimatymas nesibaigia gražiuoju. Susipykstame net nenorėdamos, nes man, nors jau turiu savų vaikų, skaudi amžina motinos kritika. Kaip pagaliau liautis pykti ant jos?“ – klausia skaitytoja Leonora.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Sutikite, Leonora: mūsų tėvai nėra tobuli, kaip ir jūs nesate ideali mama. Mūsų tėvai yra paprasti nuodėmingi žmonės, kurie klumpa ir klysta, kartais būna nepakenčiami ir neteisūs. Jie davė mums tiek meilės, kiek gebėjo duoti, o jei pažvelgtume plačiau – tiek pat, kiek jos yra gavę iš savo tėvų.
Atrodytų, jau senai suaugome, patys tapome tėvais, bet ar pamiršome vaikystės skriaudas, kurios ir temdo mūsų ryšį su senstančias tėvais? Ar gebame atleisti jiems klaidas, padarytas bendraujant su mumis? Tėvo ar motinos žvilgsnis, gestas, žodis, pašaliniams atrodantis normalus, mums yra ypatingas ir kartais pažadina seną skriaudą. Net būdami su žile plaukuose laukiame tėvų supratimo, tikimės jų palaikymo, o jei vaikystėje mums to trūko, tikimės dar nekantriau – nelyg kompensacijos. Psichologai pastebi keistą dalyką: labiau pabrėžiame stoką, trūkumą nei tai, ką gero mums yra davę tėvai.
Kita vertus, neprivalome išpildyti tėvų lūkesčių, kaip ir jie neprivalėjo paisyti mūsų norų. Juk gražiausi tėvų lūkesčiai gali būti nepamatuoti, o vaikų norai dažnai būna tušti ir kvaili. Žinoma, tuos lūkesčius inspiruoja tėvų meilė vaikams, lygiai kaip ir šie stengiasi nenuvilti tėvų iš meilės jiems.
Labiausiai kenčiame nuo tų, kuriuos labiausiai mylime. Vaikystėje tėvus mylime besąlygiškai, nesvarbu, kokie jie, o vėliau atsiradęs pyktis dėl jų netobulumo yra tik išvirkščioji šios meilės pusė. Kuo labiau esame prisirišę prie tėvų, tuo stipriau kenčiame dėl jų kritikos ar netaktiškų pastabų. Mūsų pyktį provokuoja vaikiškas įsivaizdavimas, kad tėvai yra neklystantys, tobuli. Ankstyvojoje vaikystėje laikėme juos antžmogiais, beveik dievais, besąlygiškai mylėjome. Man regis, besąlygiška vaikų meilė tėvams taip pat trunka trejus metus, kaip dabar mėgstama sakyti apie vyro ir moters meilę... Juokauju, žinoma. Tačiau iš tikrųjų pirmąjį nusivylimą tėvais patiriame būdami 3–4 metų, kai suvokiame, kad jie nėra visagaliai. Ir imame kaupti skriaudas, skaičiuoti, kiek kartų buvome tėvo ar mamos apeiti, apibarti.
Pamėginkite, Leonora, į savo mamą ir save pažvelgti tarsi iš šalies, lyg romano veikėjas ar filmo herojes. Ar užprogramuotas jų konfliktas nesukels jums atlaidžios šypsenos, šviesaus graudulio? Taip ir turėtų būti: širdyje susitaikiusi su savo mama tokia, kokia ji yra, taikiau sugyvensite ir su savimi.
