Nusikaltėliai save laiko ne kvailesniais už policininkus (dažniausiai – atvirkščiai), bet anksčiau ar vėliau įkliūva ir sėda kalėti. „Akistata“ pabandė išsiaiškinti, kaip kriminalistai pergudrauja vienas kitam prisiekusius tylėti nusikaltėlius.
„Gana populiarūs gandai, jog policininkai prisipažinimus iš įtariamųjų išmuša, išgauna kankindami. Tai netiesa. Nepatikliesiems atskleisiu paslaptį, kodėl policininkai laimi prieš nusikaltėlius, kaip gudrauja ir net išnaudoja kuriozus“, – „Akistatai“ sutiko papasakoti policijos veteranas, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro viršininkas Arvydas Augas.
Negi kuriozai gali padėti atskleisti nusikaltimą? Pasirodo, jų policijos darbe apsčiai. Net keletas linksmų istorijų tiriant nusikaltimus nutikę ir 33 metus policijoje tarnaujančiam A. Augui.
Patys puolė pasakoti
Pirmiausia A. Augas papasakojo tokią istoriją...
Prieš kelerius metus viena lėtapėdė kaimietė, atvykusi į Šiaulius, savo nelaimei pakliuvo į nagus trims išgėrusiems vyrukams. Tie panelę nusiviliojo į daugiabučio sandėliuką ir pasikeisdami išžagino.
Nukentėjėlė patyrė tokį šoką, jog nusikaltėlių negalėjo net apibūdinti. Ji teprisiminė tik gatvę, kur viskas nutiko.
Tai girdėdama operatyvinė kriminalistų grupė, kurioje tądien budėjo A. Augas, prarado ūpą – juk nebuvo žinoma net įvykio vieta. Vis dėlto kriminalistai nepatingėjo nuvykti apžiūrėti ten esančių daugiabučių kiemų ir... buvo likimo apdovanoti už darbštumą bei sumanumą.
„Pamenu, mes nusiminę stoviniuojam prie automobilių stovėjimo aikštelės, tariamės, jog šį nusikaltimą atskleisti nėra jokių šansų, ir pamatom iš už kampo išlendančią trijulę jaunų vyrukų, – prisimena A. Augas. – Baikščiai apsidairę, jie mūsų klausia, ką čia veikiam. Ekspromtu atšovėm, jog dairomės, kokiai mašinai pavogus ratus.“
„Jums bepigu, pramogaujat, o mums reikia slapstytis. Ar kur nors čia netoliese mentų nematėt?“ – pasiteiravo vienas nepažįstamųjų, civiliais drabužiais vilkinčius pareigūnus palaikęs vagišiais. Policininkai nuramino, kad nematę, ir pasiūlė papasakoti, kas gi įvykę, o jie patarsią, kaip išsisukti...
„Tada tie gražuoliai mums smulkiai išklojo, į kurio namo rūsį nusitempę merginą ir kaip parsivertę ant bulvių maišų dviese su ja pasismaginę, trečiajam saugojant rūsio duris, –pasakojo komisaras. – Vaikinams baigus „išpažintį“, mes jiems iš tikro davėme labai vertingą patarimą. Užsegdami antrankius patarėme niekada daugiau taip nesielgti...“
Tyrimas pavėsinėje
Dar įdomiau, kad netrukus lygiai tokiu pat būdu A. Augui pavyko atskleisti ir žmogžudystę.
„Vieną lietingą vasaros dieną gavome pranešimą apie kruviną konfliktą. Išspyrę namuko langą, du Šiaulių chuliganai įlindo į kambarį pas pažįstamą senyvą ligotą vyrą. Kilus konfliktui, įsibrovėliai taip pritalžė būsto savininką, kad netrukus jis mirė“, – pasakojo A. Augas.
Namas stovi prie pat vaikų darželio, todėl A. Augas nuėjo apžiūrėti jo teritoriją – gal pabėgdami smurtautojai ką pametę?.. Dangus pratrūko liūtimi, todėl kriminalistas pasislėpė pavėsinėje.
„Po kelių minučių į tą pačią pavėsinę šmurkštelėjo šlapias vaikinas – truputį trenktas miesto padauža, pravarde Maksas“, – tęsė A. Augas.
Nepažinęs civiliškai apsirengusio A. Augo, vyrukas pasiteiravo, ar nepasirodę policininkai, ir išklojo, kaip dviese su draugu, girdi, tokiam seniui davę į galvą. Dabar jis atsėlinęs atsargiai apsidairyti, ką darys atvykusi policija.
Tik Maksas neabejojo, jog ta policija būtinai bus uniformuoti pareigūnai, o ne kostiumuotas dėdulė... Pastarasis, išsitraukęs antrankius, jais sukaustė Maksui riešus.
Tiese, plepiajam įkliuvėliui visgi labai pasisekė – ekspertai nustatė, kad chuliganų užpultasis vyras mirė ne nuo sumušimų, o tą patį vakarą patyręs infarktą.
Prisipažino prieblandoje
Jeigu reiktų rinkti sumaniausiai, greičiausiai ir komiškiausiai priverstą prisipažinti nusikaltėlį, nugalėtojo laurai, be abejo, tektų vienam Radviliškio nusikaltėliui. Jis įkliuvo vėlų rudenį, kai dienos tamsios ir niūrios. Iš sulaikymo kameros atsivedęs ištardyti į kabinetą, tyrėjas aptiko, kad gal kiek tamsoka rašyti protokolą.
„Kaip kalbėsime, su elektra, ar be?“ – paklausė pareigūnas, dairydamasis elektros jungiklio.
Tačiau įkliuvėlis, prisiklausęs legendų apie policijos kankinimus tardant – dusinimą dujokauke, purtymą elektra, galvos murkdymą į unitazą – klausimą suprato visai kitaip...
„Be elektros! Aš viską pats prisipažinsiu, tik nereikia elektros!“ – net pašokęs nuo kėdės suriko sulaikytasis ir nelaukęs ėmė greitakalbe sąžiningai berti, kada, kur ir kiek ko pavogęs.
Kas lavono akyje?
Kriminalistai yra ne kartą įsitikinę, jog dauguma nusikaltėlių – nors nekvaili, bet neišprusę, neapsiskaitę. Iš kur jie bus apsišvietę, jei retas baigia vidurinę, kai kurie – iš viso mažaraščiai. Tokie labai linkę tikėti paikais mitais, prasimanymais. Vienas jų – atseit mirštančiojo akyse užsifiksuojąs paskutinis matytas reginys, o šį galima paversti nuotrauka.
Pasak Šiaulių policijos veterano, dabar pensininko Petro Mickūno, dėl to pokariu pasitaikydavo, kad banditai išbadydavo nužudytiesiems akis.
Toks nusikaltėlių neišprusimas padėjo atskleisti žmogžudystę. Sulaikę įtariamąjį kriminalistai nervinosi, kad gali tekti jį paleisti, nes neturėta nė vieno įkalčio. Iš nevilties jie sumanė pagudrauti. Užsakė tyčia blankią ir kiek iškraipytą įtariamojo nuotrauką. Atvesdintam tardyti įtariamajam buvo pasakyta, kad ta nuotrauka esanti padaryta peršvietus nužudytojo akies tinklainę, kurioje prieš mirtį užsifiksavęs toks vaizdas. Įtariamasis išbalo ir palūžęs prisipažino nužudęs auką.
Beje, šiandien vis dar tikima, jog meluojant traukosi akies vyzdys. Esą dėl to per tardymą policininkai į akis nukreipią stalinę lempą...
Gudrybė nepadėjo
Pasak komisaro A. Augo, gajus dar vienas mitas – kad policija naudojanti psichotropinius vaistus. Pasakojimus, jog įšvirkštus „tiesos serumo“ žmogui aptemsta sąmonė, dingsta valia ir gebėjimas meluoti, jis vadina absoliučia rašytojų išmone.
Kadangi kriminalistai neturi psichotropinių vaistų, tenka veikti kitais būdais, o šie, kaip tuoj pamatysime, toli gražu ne visada veikia.
1998-ųjų liepą tirdami kunigo Ričardo Mikutavičiaus žmogžudystę kriminalistai sulaikė Kauno vertelgą, aferistą Vladą Belecką. Tuometis Kauno kriminalinės policijos vadovas Rimantas Ramanauskas vėliau prisipažino, jog policija neturėjo nė vieno V. Belecko kaltės įrodymo, rėmėsi vien keliais sutapimais bei intuicija, kad suimtasis – kraupaus nusikaltimo organizatorius.
Sėdėdamas kameroje, ilgainiui V. Beleckas tapo nervingas. Atrodė, užtektų menko postūmio, ir jis prašnektų, bet nebuvo kuo išprovokuoti prisipažinimą – tuo metu dar net nebuvo surastas R. Mikutavičiaus kūnas (tiksliau – Nemune išplaukęs lavonas dėl kelių prokurorų žioplumo buvo palaidotas kaip neatpažintas).
Taigi kad V. Belecką sugniuždytų, kriminalistai užsakė atspausdinti vieną suklastotą laikraštį. Jame buvo žinutė, jog pakaunės miške esąs iškastas R. Mikutavičiaus lavonas.
Tai perskaitęs V. Beleckas pastebimai pralinksmėjo, mat suprato, kad policija visiškai nieko nežino. Tuoj pat grįžo suimtojo valia, jis dar atkakliau ėmė vaidinti nekaltą avinėlį. Taigi policininkai, savo gudrybe V. Belecko ne tik neprakalbinę, bet dargi jį užtildę, 1999-ųjų sausį jį turėjo paleisti.
Nelygios jėgos
Nežinia, kuo kunigo R. Mikutavičiaus žmogžudystės tyrimas būtų pasibaigęs, jei ne Saugumo departamento pareigūnai – 1999-ųjų kovo mėnesį jie sučiupo V. Belecko sūnėną, bandantį parduoti R. Mikutavičiaus ordiną. Tada buvo suimti ir prakalbinti V. Belecko parankiniai, o netrukus – ir pats vadeiva.
Po to, kai buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, V. Beleckas viename interviu prisipažino, kad iš tikro buvo palūžęs ir jau būtų papasakojęs, kaip organizavo R. Mikutavičiaus žmogžudystę, jeigu ne tas jam pakištas laikraštis su melaginga žinute. Supratęs, kad policija nė velnio nežino, nusikaltėlis atgavo ūpą, o netrukus – ir laisvę, tegul ir laikiną.
„Na o didžioji paslaptis, dėl ko teisėsaugos įstaigos beveik visada nugali nusikaltėlius, yra visai ne kuriozai, gudrybės ar kokie slapti, ypatingi metodai, – apibendrino policijos veteranas A. Augas. – Net gudriausias ir turtingiausias nusikaltėlis veikia vienas arba su nedidele sėbrų gauja. O prieš juos – ne tik tūkstančiai policijos pareigūnų, visa prokuratūra, bet ir mokslo, kriminalistikos laboratorijos, kitos institucijos. Žodžiu, visa valstybė su milžinišku biudžetu, su kuria negali rungtis, o juolab nugalėti net pats genialiausias nusikaltėlis.“
Sigitas STASAITIS
