Spec. tarnybos iki šiol šią bylą įvardija kaip itin delikačią ir draudžia išslaptinti jo vardą.
1967-ųjų birželį J. Kotovas ir jo bendražygiai Tel Avive įžvelgė, kad Izraelis ruošiasi karui. Tačiau jų vadovybė Maskvoje buvo įsitikinusi, kad nieko čia nevyksta, nepaisant arabų grėsmės ir pastarųjų kariuomenės plėtojimo puolimo tikslais. Sovietai pradėjo klausinėti savo agentų, kas vyksta. „Shin Bet“ kontržvalgyba nusprendė aktyvuoti dvigubus agentus, kad šie, anot R. Bergmano, pabandytų išvengti karo pateikdami rusams teisingą informaciją.
Agentas „Orange“ buvo įpareigotas susitikti su J. Kotovu dėvėdamas kariškio uniformą ir perduoti jam, kad Izraelis ruošia kariuomenę pasienyje su Egiptu, ruošiasi karui, ir puls pirmieji, jeigu SSRS nepasieks regione deeskalacijos, o Egipto kariuomenė nepasitrauks iš Sinajaus. Tokią pat instrukciją gavo ir antrasis dvigubas agentas – lenkų žurnalistas Viktoras Grajewskis.
Ataskaitos buvo perduotos į Maskvą, tačiau nieko nepakeitė. Apgaulė ir dezinformacija, parengta KGB štabe, jau padarė savo darbą – Izraelis ir jos kaimyninės šalys jau stojo į karo kelią.
„Norint suvokti Šešiadienio karo pradžią, iš pradžių reikia suvokti, kaip sovietų žvalgyba bandė pakeisti jėgų balansą Artimuosiuose Rytuose. O dar tai paaiškins žmonių, dabar stojusių prie Rusijos vairo, mąstymą ir būdus, kuriais jie stengiasi daryti įtaką tarptautinei politikai“, – rašo autorius.
Aktyvios priemonės nepasiteisino
KGB šį modus operandi vadino „aktyviomis priemonėmis“. Anot KGB dokumentų, šios priemonės buvo „nukreiptos į tikslinės šalies politinio gyvenimo aspektų naudingą įtaką; priešininko klaidinimą; jo pozicijų silpninimą ir žlugdymą“.
Sovietų saugumiečių vadovai buvo antisemitai ir matė Izraelyje bei pasaulinėje žydų bendruomenėje „pavojų, kuris nusileidžia tik Jungtinėms Valstijoms“. KGB buvo ryžtingai nusiteikęs destabilizuoti Izraelį. 1967 metais, kai JAV pasiekė pergalių Vietname, Sovietai nusprendė imtis ryžtingų sprendimų Izraelyje – ir taip suduoti smūgį amerikiečiams. „Pateikdami melagingą informaciją, Sovietai taip tikėjosi padidinti Sirijos ir Egipto įtaką nuo Maskvos ir, įtraukus Egiptą į Artimųjų Rytų mėsmalę, priversti juos panaudoti jėgą prieš Izraelį.
Daugelis ekspertų Maskvoje buvo įsitikinę, kad karo atveju Izraelis bus nugalėtas per dvi savaites. Sovietai tęsė toliau melagingos informacijos platinimą. Rusiai taip pat palaimino egiptiečių MIGų skrydžius (anot kai kurių šaltinių, netgi pilotuojamų tarybinių pilotų) virš Izraelio branduolinio reaktoriaus Negevo dykumoje – žingsnis, kurį Izraelis priėmė kaip tiesioginį pavojų šiam itin slaptam objektui.
Birželio 1-ąją „Mossado“ vadas Reuvenas Merhavas iš JAV gynybos ministerijos gavo „žalią šviesą“ perspėjamajam puolimui vykdyti. Birželio 5-ąją ji buvo pradėta vykdyti, ir po šešių dienų karas baigėsi Izraelio pergale. Sovietų „aktyvios priemonės“ privedė prie rezultato, kuris buvo priešingas suplanuotam. Izraelis tapo regiono lydere ir daug svarbesne JAV sąjungininke, o Sirija ir Egiptas turėjo tenkintis antraeiliu vaidmeniu. Birželio 10-ąją SSRS nutraukė diplomatinius santykius su Izraeliu. Po aštuonių dienų visi sovietų pasiuntinybės darbuotojai paliko šalį.
„Aš suvokiau, kad tai epochos pabaiga“, – prisiminė R. Merhavas, tačiau pridūrė, kad tuo metu jis dar spėjo pagalvoti: „Artimieji Rytai pernelyg svarbūs jiems. Jie sugrįš“.
Be abejonės, jis buvo teisus. „Rusija sugrįžo ir vėl žaidžia ryžtingai, savo velniškam vaidmeniui pasaulinėje politikoje“, – rašo Ronanas Bergmanas. Dezinformacijos platinimo ir melagingų faktų panaudojimo technologija, siekiant kiršinti ir skaldyti, apgauti ir išgąsdinti, tikriausiai pasikeitė, tačiau mentalitetas išliko tas pats. Vadovaujama „mėtyto ir vėtyto“ buvusio KGB agento Vladimiro Putino, Rusija ir toliau taiko „aktyvias priemones“, kurias laiko teisėtu būdu sumažinti atotrūkį tarp Rusijos ir Vakarų bei sustiprinti Maskvos įtaką visame pasaulyje – įskaitant ir Artimuosius Rytus.
„Skirtumas tarp 1967-ųjų ir šių laikų yra tas, kad dabar rusams, rodos puikiai sekasi“, – reziumuoja R. Bergmanas.