Dabartinė vyriausybės ekonominė politika yra nukreipta į žūtbūtinį tikslą – išsaugoti viešojo sektoriaus gyvybingumą, susitvarkant su jo finansavimo problemomis.
Ekonomikos smukimas šiais metais toks gilus (gamybos apimtis sumažės beveik penktadaliu), kad nėra jokių šansų šalies biudžetui ir socialinio draudimo fondams įvykdyti visus įsipareigojimus. Tenka dalį išlaidų finansuoti skolinantis, o pačias išlaidas smarkiai apkarpyti.
Skolinimasis palaiko ekonomikos krutėjimą, išlaidų mažinimas jį stabdo. Mažindama išlaidas vyriausybė mažina visuminę paklausą, t.y. įgyvendina defliacinę politiką.
Vyriausybei čia dar į pagalbą stoja bankai, dangų siekiančiomis palūkanomis (kai infliacija praktiškai nebepastebima) prismaugdami įmones.
Jei valdžia mažina išlaidas – atitinkamai mažės ir verslo sektoriaus pajamos. Mažės pajamos – mažės ir valdžios įplaukos, vėl teks mažinti biudžeto išlaidas. Ir taip eilę sykių. Kaip kaistant ekonomikai ilgesniam laikui užsisuka infliacinė spiralė, taip veikia ir defliacinė spiralė.
Ekonominės politikos sukelta defliacinė spiralė tiek stipri ir ilgai trunkanti, kiek intensyviai privatus sektorius maitinasi iš valdžios sektoriaus finansuojamos paklausos prekėms ir paslaugoms.
Viešasis, valdžios tiesiogiai tvarkomas sektorius yra mažesnioji ekonomikos dalis. Jame dirba apie 25 proc. visų užimtųjų (neskaitant dirbančių valstybinėse įmonėse), sukuriama apie 15 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), valdžios sektoriaus finansai sudaro tik apie trečdalį šalies BVP (2008 m. – 34 proc.), tame skaičiuje verslo ir gyventojų mokesčiai valdžios sektoriaus pajamose sudaro maždaug 20 proc. BVP.
Taigi, viešasis sektorius nevaidina svarbiausio vaidmens, kai kalbama apie nacionalinio ūkio būklę ir jo potencialą. Tą būklę ir dinamiką lemia privatus sektorius, kuris yra daugiau nei dvigubai didesnis ir, taigi, dvigubai daugiau priklauso nuo procesų savo sektoriuje.
Kitas dalykas, kad valdžia ne tik dalyvauja ūkinėje veikloje, bet ir užsiima tos veiklos reguliavimu.
Verslo reguliavimas Lietuvoje smarkiai liberalus, palankus verslui. Naujausia Pasaulio banko apžvalga teigia, kad pagal sąlygas veikti verslui Lietuva užima 26 vietą pasaulyje (tarp 183 valstybių).
Šie du momentai – mažesnis nei likusioje Europoje valstybės „dunksojimas“ ekonomikoje (daugumoje šalių per valstybės fondus „perpumpuojama“ ne 34 proc. BVP, o 40-50 proc.) ir daugeliui šalių nepasiekiamas verslo laisvės lygis – verčia tikėtis kur kas daugiau iš paties verslo, ne tik iš iždo.
Nacionalinė valdžia, net ir negyvai primygta, niekaip nepajėgs sudaryti mūsų verslui tokių galimybių, kokios savaime egzistuoja Europos Sąjungos šalyse (pamenat naujausią sėkmės istoriją apie vieną tauragiškį, perkėlusį automobilių remonto verslą į Prancūziją?), Rusijoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Kinijoje ir visur aplinkui (Lietuvoje jų taip pat yra - kiekvienas pirkėjas gali šiandien pasakyti, kokių prekių jis vis neranda prekybos centruose, nes niekas neprisiruošia jų pagaminti).
Ir niekaip neatsikratysi tokių klausimų, kaip šis: kaip gali būti, kad mažoji Estija 2008 m. eksportavo į Kiniją (ekonomiką, kuri net krizės metu didina gamybos, pardavimų ir pirkimų apimtis) prekių už 54 mln. eurų, o Lietuva – tik už 19 mln. eurų?
Kita vertus, kaip sako rusai, vištelės pūkų matosi ir ant valdžios snukučio. Žinome, su kokiu pavydėtinu entuziazmu mūsų Užsienio reikalų ministerija ir kitos įstaigos gina kiekvieną ES teisės aktų raidę, kai reikia išduoti vizas Rusijos, Ukrainos ar Kazachstano turistams, susiruošusiems vykti į Lietuvą šio ir to pirkti, tą ir aną pamatyti. Prancūzai ar latviai gali procesą padaryti greitesnį ir pigesnį, mes – ne.
Pagal nuoširdų (deklaracijas ignoruokim) nacionalinio verslo interesų ignoravimą užsienio politikoje, manau, tik Rusija prilygsta Lietuvai.
Verta pagalvoti ir apie Laisvos rinkos instituto pasiūlymą mažinti minimalų darbo užmokestį iki 600 litų. Tik, žinoma, jokiu būdu ne taip, kaip siūlo Institutas – visiems be išimčių, nes tai būtų katastrofiška ne tik daugeliui dirbančių, ne tik Sodros biudžetui, bet ir pačiam smulkiam verslui mažesniuose miestuose ir miesteliuose. Tačiau nustatyti, kad pirmasis atlyginimas žmogui, pradedančiam darbinę veiklą, tarkime, metus ar pusantrų būtų 600 litų – gali duoti teigiamas pasekmes, prisidėti prie darbo vietų kūrimo. Lygiai taip pat 600 litų mėnesinis atlyginimas galėtų būti ir tuo atveju, jei darbdavys sukuria papildomą darbo vietą jaunuoliui iki 25 metų amžiaus arba ilgiau nei metus bedarbiu išbuvusiam žmogui (abiem atvejais tie 600 litų po nustatyto laiko privalėtų virsti 800 litų).
Valdžiai nelengva dar ir dėl to, kad nesyk ji naudoja dvigubų standartų elgseną ir dėl to praranda pasitikėjimą. Štai pasiklausai Seimo nario A.Meliano, kaip energingai jis ragina balansuoti Sodros biudžetą, kiek bekristų jo pajamos, sužinai, kad parlamentinei veiklai skirtus pinigus panaudojo savaitgalio poilsiui prabangiame Druskininkų viešbutyje – ir jau matai dar vieną partinį demagogą, viešai dėstantį savo maksimą: „Daryk, kaip sakau, o ne kaip darau“. Vienas standartas – pensininkams, kuriems pensijas reikia sumažinti kiekvieną kartą, kai sumažėja Sodros pajamos, antras standartas – asmeniškai ponui Melianui, kuris privalo turėti neliečiamą galimybę naudoti kas mėnesį 3,2 tūkstančio žmonių suneštų litų nors ir savo prabangiam laisvalaikiui, net jei nacionalinės pajamos šalyje smuko penktadaliu.
Bet šiaip jau gal per daug dėmesio skiriame pinigams, BVP, prekių krūvoms. Poetas Marcelijus Martinaitis, sakyčiau, nusipelnė bent pusės Nobelio premijos ekonomikos srityje, pinigų funkciją apibrėždamas taip: pinigų man reikia tam, kad apie juos negalvočiau.
Iš Martinaičio dėsnio seka, kad jei imama galvoti ir šnekėti apie pinigus daugiau – vadinasi, jų sumažėjo. Šįmet dėsnis puikiai pasitvirtina.
Kaip skelbiama valstybės biudžeto projekte, 2010 m. valstybės biudžeto pajamos (su ES lėšomis ir jų dėka) turėtų padidėti 1,1 proc., išlaidos - 2,3 procento. Pagal dėsnį išeina, kad turėsim ieškot naujų temų.
