Vesdama treniruotes, ji atkreipė dėmesį, kad moterys mankštinasi, nes „taip reikia“, bet kodėl – pasakyti gali tik kelios. Eglės klientės dažnai teiraudavosi patarimų, o užduodami vis tie patys klausimai trenerę paskatino tapti lektore. Ji pradėjo važinėti po visą Lietuvą ir teikti individualias konsultacijas, vesti seminarus bei mankštas. „Man patinka stovėti prieš auditoriją, – sako Eglė. Manęs klausosi ir klausinėja, pasakoju apie moters kūno ypatumus, mankštą, dubens dugno raumenis, laikysenos korekciją. Apie dalykus, kuriuos dailioji lytis turi žinoti: kaip sėdėti ir stovėti, kad neskaudėtų nugaros ar kojų; nuo ko priklauso gera savijauta; kas padeda išlaikyti jaunystę ir grožį. Kaip veikia mano kūnas ir kodėl skauda? Kaip stiprinti imunitetą? Fiziniais pratimais aktyvinti limfotaką ir kraujotaką, o ne eiti į vaistinę maisto papildų.“
Visgi moterys judėdamos labiausiai tikisi tiesiog sulieknėti, ar ne?
O gal atvirkščiai – jos nori įtikėti, kad yra gražios ir tokios? Kiekviena esame tam tikros fizinės konstrukcijos: su storomis arba plonomis kojomis, tiesiais ar garbanotais plaukais, t.y. ypatybėmis, kurių negalime pakeisti. Lietuvoje dauguma moterų sportą įsivaizduoja kaip kažką energingo ir sunkaus, išspaudžiančio paskutinius prakaito lašus. Su kalanetika viskas gali būti kitaip – tai malonumas, mankšta ir kartu meditacija.
Kam tinka kalanetika, o kam – ne?
Mankšta ypač tinkama besiskundžiančioms nugaros, kaklo srities nuovargiu, skausmais, maudimu. Kalanetika puikiai gydo sėdimo darbo, nėštumo ar netaisyklingos laikysenos sukeltus nemalonumus. Tačiau turint rimtesnių problemų, sveikatos sutrikimų visada reikia pasitarti su gydytoju. Pratimai daromi lėtai, jie paprasti ir ne tokie sudėtingi kaip baletas ar jogos asanos, nėra nepatogių ar kūnui neįprastų pozicijų, skubėjimo, tikslo pataikyti į muzikos ritmą, choreografinių kombinacijų, šuoliukų ar staigių judesių, kuriuos atliekant iškyla traumų ar patempimų grėsmė. Treniruotės paskirtis – stiprinti raumenis, ugdyti lankstumą, taisyklingą laikyseną. Pratimai stangrina kūną, nedidina jo masės, „nepumpuoja“ raumenų – tiesiog išryškina unikalias kūno linijas. Formuojamas proporcingas, grakštus kūno siluetas. Dailėja ypač probleminės vietos – šlaunys, klubai, sėdmenys, liemuo. Kūnas įgauna nebūtinai manekeniškas, bet harmoningas, proporcingas formas. Lieknėjama tiek dėl fizinių pratimų, tiek pagreitėjus medžiagų apykaitai, tiek pasikeitus valgymo įpročiams. Kalanetikos pratimai šalina įtampą: smegenyse išsiskiria endorfinai – hormonai, suteikiantys gerą savijautą. Mažiau streso, vadinasi, nyksta blogas įprotis tai malšinti maistu, ypač kaloringu.
Beveik šešerius metus nebedirbi rutininio darbo biure. Kaip nusprendei, ko bijojai ir ką atradai?
Suvokiau, kad yra dalykų, kurie netenkina, ir jie patys savaime nieko nedarant nepasikeis. Labai aiškiai supratau, jog nenoriu dirbti biure, todėl nuolat gludinau mintis, ko galėčiau imtis. Įtakos tikriausiai turėjo ir nuo seno mėgstami šokiai, ir suvokimas, kad judėti būtina. Kalanetika domiuosi jau senokai, tačiau neskubėjau, nenėriau visa galva į naują veiklą, dėliojau žingsnelį po žingsnelio, todėl perėjimas prie naujos profesijos vyko pamažu. Žinoma, visą situaciją palengvino gimęs sūnus ir motinystės atostogoms skirtas laikas. Didelės baimės nebuvo, nes nelabai turėjau ką prarasti, visada galėjau grįžti į biurą.
Ar moteriai verta iškeisti stabilų darbą į kūrybišką hobį? Kas apskritai sudaro mūsų gyvenimo pagrindą?
Tik pats žmogus gali atsakyti, ar jam verta iškeisti stabilų darbą į hobį, nes tuomet mėgstama veikla taps darbu, kurį teks atlikti. Visi žinome, kad labiausiai sekasi tada, kuomet jaučiame, jog sėdime savo vežime. Tačiau kaip į jį įsėsti – kiekvieno atradimų kelias. O moters gyvenime, man atrodo, ypač svarbus balansas, kurį turime išsaugoti besirūpindamos šeima, namais, darbu ir savimi, nes veiklų išties daug, sugebėti harmonizuoti aplinką ir save ir gyvenimo tempą nėra taip paprasta.
Kaip vietas tavo gyvenime yra pasidaliję flamenkas ir kalanetika?
Abu šie užsiėmimai nepaprastai malonūs. Galbūt šokis labiau pasižymi kūryba, aistra ir emocijomis, t.y. tuo, kas skirta man kaip asmenybei, o užsiimdama kalanetika jaučiu, kad padedu kitiems. Patiriu didelį džiaugsmą, kuomet moterys dėkoja už neskaudančias nugaras, geras emocijas, pagalbą ir patarimus.
Nemėgai fizinio lavinimo mokykloje ir jokiu „špagatų“ nepadarydavai. Kas nutiko?
Perversmas įvyko studentavimo metais. Kalanetika buvo mano mankšta, kurios pasiilgdavau ir lankydavau su malonumu. Nežinau kodėl, tačiau jokios kitos treniruotės, pvz., kūno dizainas, aerobika, nesuteikė noro sportuoti toliau. Kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Taip atsirado noras judėti vis daugiau ir įtraukti šią veiklą į savo kasdienį gyvenimą. Juk nebūtina eiti į sporto klubą, galima rinktis vaikščiojimą, šokius, plaukiojimą, tenisą ar kokia kitą judėjimo formą. Todėl patarčiau atrasti tai, kas patinka, ir skirti šiek tiek laiko.
Kaip kilo mintis parengti knygą apie kalanetiką?
Per treniruotes moterys nuolat prašydavo joms duoti medžiagos apie kalanetiką lietuvių kalba. Viskas, ką galėjau pasiūlyti, buvo angliškos knygos ir DVD. Iš pradžių gimė mintis paruošti lapus, kuriuose galėtų būti pagrindinė informacija. Vėliau pagalvojau ir apie mažą knygelę, o kad tai išaugs į dviejų šimtų puslapių knygą – nesitikėjau. Mąsčiau paprastai: na, kas gali būti sudėtinga – surašai, ką moki, ką žinai, ir tiek. Juk mano knyga – ne penkių šimtų puslapių romanas, tai pratimų knygelė, todėl turėčiau parašyti ją per mėnesį. O šventas naivume! Prisėdus prie kompiuterio užgriuvo tikras chaosas – galvoje sukosi virtinės minčių, pratimų, patarimų, bet jie niekaip nenorėjo tvarkingai išsirikiuoti lape. Kai pradėjau dėlioti struktūrą, griaučius, turinį, prireikė vieną po kitos perskaityti daugybę knygų apie žmogaus anatomiją, fiziologiją, reabilitaciją, mankštų sistemas, tradicinę populiariąją psichologiją ir netgi psichoanalizę. Taip rašymas tapo nuolatiniu dieniniu ir naktiniu darbu, trukusiu maždaug devynis mėnesius.
Rimantė Gasparaitienė
