Svajoti žmogiška. Kartais svajonės tampa antrąja realybe, jose slepiamasi tarsi oro pilyse nuo pašėlusio „čia ir dabar“, fantazijos priimamos už gryną pinigą, tarsi jau beveik įvykęs faktas. Puiku! – pasakytų psichologai. – Toks požiūris laikomas pozityviu, jis tikrai padės daugeliui jūsų troškimų išsipildyti. Ir dar pasiūlys jums šimtus būdų greičiau materializuoti savo svajas. Puikių būdų.
Bet kažkodėl svajonės išsipildo tikrai ne visada. Maža to, neretai viskas susiklosto atvirkščiai. Ne veltui sakoma: „Norėjau kaip geriau – išėjo kaip visdada“. Ir nusimena nevykęs „burtininkas“, ir lieja apmaudą; kaip gi tai galėjo nutikti? Aš tiek laiko aktyviai svajojau, planavau, o dabar... Kiaulystės dėsnis?
Nesėkmės anatomija
Pamėginkime suvokti, kaip gi tas gudrus kiaulystės dėsnis veikia. Kodėl, nepaisant aistringo troškimo ir tikslaus sekimo instrukcija, svajonė ima ir neišsipildo? Arba, kas dar blogiau, nutinka tai, ko labiausiai nenorėta.
Sakykim, gyveno kartą moteris. Jos amžiui ūgio ir svorio santykis laikomas normaliu, netrukdo gyventi, nedaro neigiamos įtakos sveikatai. Bet štai jos bičiulė ėmė ir sulieknėjo dešimčia kilogramų, greta savo paauglio sūnaus atrodo tarsi jaunutė pamotė. Mūsų istorijos herojė lieknėti nė neketino, tačiau draugės pavyzdys ją užkrėtė – o kuo gi ji blogesnė?
Ir dama pradeda lieknėjimo maratoną. Badavimas, treniruotės, dienos režimas. Taip, ji siekia tobulo rezultato, taip, jai nestinga ryžto. Bet tuo pačiu pasąmoningai nekenčia tokio gyvenimo ritmo ir netgi savęs pačios – už tai, kad ėmėsi tokios avantiūros. Jai neskanu, nepatogu, ją kamuoja alkis. Sąmonė tvirtina; grožis reikalauja aukų. O pasąmonė staugia: kada pagaliau baigsis kankinimai?!
Galiausiai vietoje laukiamo sulieknėjimo moteris ima ir... priauga keletą kilogramų. Kodėl? Ogi todėl, kad iš tikrųjų jai supermodelio vertos figūros apskritai nereikėjo, visos procedūros, nukreiptos į svorio sumažinimą, sukėlė tik negatyvias emocijas. Savaime suprantama, organizmas, siekdamas apsiginti nuo streso, davė atsaką apsišarvuodamas riebalais.
Veikiausiai jau supratote: pirmoji nesėkmės priežastis – nuoširdaus pokyčių troškimo stoka.
Antroji priežastis – baimė. Jei žmogus bijo tikėtinos įvykių raidos, jis pasmerktas nesėkmei. Tarkime, vyriškis siekia palypėti karjeros laiptais. Karjeros pokyčiai leistų jam pagerinti įvaizdį aplinkinių akyse, papildytų piniginę. Iš pirmo žvilgsnio – vieni pliusai. Tačiau širdies gilumoje vargšelis šiurpsta galvodamas apie išaugsiančią atsakomybę, o ši baimė paralyžiuoja visus jo gerus ketinimus. Taigi kad ir kaip vyrukas besistengtų, vargu ar pasieks savo tikslo.
Trečioji priežastis – tikėjimas. Jei laikotės nuostatos, kad pasaulis žiaurus ir neteisingas, visada neabejotinai žinote, „kaip geriau“ – regėsite savo svajonės išsipildymą kaip savo ausis. Tik pagalvokite: kaip dar Kūrėjas turėtų elgtis su žmogumi, kuris nusprendė kritikuoti ir koreguoti jo sukurtą Visuotinę Tvarką?
Proto žaidimai
Jūs tikrai norite, kad svajonės taptų realybe?
Pirmoji taisyklė: Viskas pataisoma. Tarkim, gyvenimas – vaidmenų žaidimas, teatro pjesė ar kompiuterinis kvestas – kaip kam patogiau. Kad ir kaip susiklostytų aplinkybės, kad ir kaip rutuliotųsi veiksmas – nebaisu, juk viskas ne iš tikrųjų, visada yra galimybė persikrauti ir žaisti iš naujo. Toks požiūris išvaduoja iš sudėtingų išgyvenimų, kurie, kaip žinia, stabdo procesą.
Antroji taisyklė: Jūs žaidžiate partiją su nematomu priešininku, kuris niekada neklysta. Jei įsisąmoninate šią sąlygą – turite šansą pereiti į kitą lygį. Kitaip tariant, kas benutiktų – tai teisinga, pelnyta, taip ir turėjo nutikti. Jei su šia antrąja taisykle sutikti sunkoka – dar kartą įsigilinkite į pirmą taisyklę.
Trečioji taisyklė: Visi žaidėjai – tai jūs pats, tik prisidengęs skirtingomis kaukėmis. Taigi prieš nustumiant ką nors į šalį būtina suvokti: tuo pačiu nustumiate ir save.
Baimės akys didelės
Vienoje vaikiškoje knygelėje pasakyta, kad stebuklus reikia kurti lengva širdimi. Bet kaip pasiekti to stresu persotinto šiuolaikinio pasaulio fone? Iš pradžių svarbu atsikratyti užkrečiamų baimių. Esmė tame, kad svajonės išsipildymas tiesiogiai priklauso nuo minčių energijos kiekio, nukreipto troškimo įgyvendinimui. Tik yra vienas „bet“: mūų nematomas priešininkas nesismulkina ir mūsų slaptas baimes priima taip pat, kaip ir slaptas svajones. O kadangi baimė – stipri emocija, nenuostabu, kad nerimąstingi lakios vaizduotės žmonės niekaip neišsikapanoja iš nesėkmių ruožo. Juk jie taip aistringai jų trokšta apie jas galvodami!
Tokios įvykių tėkmės padės išvengti nesudėtinga technika. Paimkite bloknotą ir sąžiningai surašykite kiekvieną savo baimę atskirame puslapyje. Prisiminkite viską: situacijas, jausmus, žmones, kurių prisibijote. O tada aprašykite kiekvieną savo košmarą detaliau, su smulkmenom, ypač tom, kurios labiausiai baugina. Beje, vizualizuojant, įsisąmoninant savo baimę ir vėl vertėtų prisiminti pirmą taisyklę: viskas pataisoma!
Bijote neteikti darbo? Įsivaizduokite, kad kaip tik tap ir nutiko. Maža to, iš savo darbo išlėkėte su trenksmu, be išeitinės kompensacijos. Pinigų – nė cento, skolų – daugiau nei reikia. Baisu, ar ne? Taip. Bet gyvenimas tęsiasi. Ir dabar, vaizduotėje pajutus savo fiasko, ne mažiau detaliai aprašykite, kaip iš tos prarajos kapanotumėtės, kaip pradėtumėte gyventi iš naujo, ir netgi geriau, nei anksčiau. Kai bėda jau bus įveikta, kai išeitis iš akligatvio rasta, išplėškite tą lapą, suplėšykite ir sudeginkite. Ir taip – su visomis baimėmis.
Nesaugome to, ką turime
Visomis išgalėmis besistengiant įgyvendinti savo svajones dažnai nuvertiname savo ankstesnius laimėjimus, pamirštame, kad visai neseniai jie atrodė ne mažiau svarbūs. Be reikalo. Mūsų nematomas priešininkas gali pamanyti, kad ir dabartinių svajonių išsipildymas neatneš laimės, nebus deramai įvertintas. Taigi ar verta suteikti šansą?
O štai ir dar viena apmaudi situacija. Žmogus netenka ko nors svarbaus: darbo, buto, artimo žmogaus, atostogų, galiausiai tiesiog gyvybinių jėgų. Ir tai jį visiškai išmuša iš pusiausvyros. Veikiausiai jis ir įtarė, kad kada nors gali netekti ko nors svarbaus, neįsivaizdavo savo gyvenimo be jo – taigi pamiršdavo pirmąją taisyklę. Beje, šioje situacijoje viskas labai teisinga – tai paaiškina antroji taisyklė!
Kad netekties skausmas jūsų nesužlugdytų, vertėtų iš anksto apgalvoti, ką darytumėte jei vis dėlto kas nors panašaus nutiktų. Nematomam priešininkui labai patinka mus mėtyti po tokias situacijas, kurias laikome neįtikėtinomis, neįmanomomis, tomis, kurių labiausiai bijome. O jei tik susitaikysite, kad žaidimo baigtis gali būti neprognozuojama – gerokai padidinsite savo šansus laimėti.
Ir vienas lauke – karys
Susitarkime: žaidimo aikštelėje kiekvienas kovoja už save. Tai nereiškia, kad kelią būtina skintis alkūnėmis (nepamirškite trečiosios taisyklės!). Bet primesti savo taktikos kitiems žaidėjams jokiu būdu negalima. Jūs galite pasitarti, išsakyti savo nuomonę, bet galutinį sprendimą kiekvienas priima savarankiškai. Priešingu atveju neišvengsite nemalonumų.
Paprastas pavyzdys: garbaus amžiaus mama ir alkoholikas sūnus. Motina išgyvena, verkia, skundžiasi, laksto pas gydytojus, dvasininkus, žiniuonius ir ekstrasensus – jokios naudos, sūnus kaip gėrė, taip geria. Ką daryti? Specialistai skėsčioja rankomis. O atsakymas – visai čia pat: sūnus gers tol, kol motina bandys jį pakeisti. Ir kuo daugiau emocijų ji sudeda į savo tikslą, į savo nepasitenkinimą situacija, tuo mažiau lieka šansų jos sūnui įveikti žudantį potraukį. Kaip rodo praktika, jei geriančio žmogaus giminaičiai liaujasi jį spaudę ir guodęsi likimu, kuris jiems visai nepelnytai skyrė tokį „kryželį“, uginio vandens mėgėjai palengva ima ir atpranta nuo žalingo įpročio.
