Maisto švaistymas – pasaulinė problema
Maisto švaistymas įgavo tokį mastą, kad turėtų būti laikomas pasauline problema. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, pasaulyje išmetama apie trečdalis viso maisto – maždaug apie 1,3 mlrd. tonų per metus.
Ši problema iškyla visose maisto tiekimo grandyse – ir ūkininkų laukuose, ir perdirbimo pramonėje, ir prekybos įmonėse, ir vartotojų namuose. Švaistymo priežastys – įvairios. Verta atkreipti dėmesį, kad viena svarbiausių tinkamo vartoti maisto išmetimą lemiančių priežasčių yra blogi galutinių vartotojų įpročiai, susiję su maisto produktų įsigijimu bei vartojimu.
Išsivysčiusių šalių paradoksas
Paradoksalu, bet išsivysčiusiose šalyse apie 40 proc. maisto iššvaistoma būtent baigiamosiose, t. y. pardavimo ir vartojimo, grandyse. Siekdami kuo daugiau parduoti, prekybininkai nuolat siūlo įvairias nuolaidas ir išpardavimus, kurie skatina vartotojus pirkti daugiau maisto produktų nei jiems iš tiesų reikia. Maisto perteklius dažniausiai keliauja į šiukšlių dėžę.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad dauguma žmonių taip pat neskiria formuluočių „geriausias iki“ ir „tinka vartoti iki“ Tik antrasis ženklinimas reiškia, kad jame nurodytai datai praėjus maisto produktas jau nebetinkamas vartoti. Todėl kartais išmetamas dar tinkamas suvartoti maistas. Kitas dažnai pasitaikantis blogas įprotis – per lengvai leidžiame maistui sugesti.
Vartotojo atsakomybė – keisti įpročius
Vienas paprasčiausių maisto atliekų gausėjimo problemos sprendimo būdų – keisti maisto pirkimo, ruošimo ir valgymo įpročius. Animacinis filmas „Maisto atliekos: kaip jų išvengti?“ skatina kiekvieną iš mūsų tapti atsakingesniu vartotoju – pirkti maisto tik tiek, kiek reikia, laikyti produktus tinkamomis sąlygomis ir, jei yra galimybė, kompostuoti organines atliekas.
Kaip teigia Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedros docentė dr. Aušra Zigmontienė, Lietuvoje nėra atlikti išsamūs maisto švaistymo tyrimai. Galima vadovautis nebent „Maisto banko“ nereprezentatyvia apklausa, kurios duomenys rodo, kad į sąvartynus iškeliauja apie trečdalis viso maisto, o lietuviai dažniausiai išmeta nepatrauklios išvaizdos, nebeskanius arba nebaigtus valgyti produktus.
„Lyginant su kitomis Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos šalimis, Lietuvoje išmetamo maisto kiekis yra mažesnis. Ten maisto atliekos siekia 95–115 kg/žmogui per metus, o vienas lietuvis išmeta apie 50 kg maisto atliekų per metus. Tačiau tai nereiškia, kad galime ir toliau negalvodami ir nekeisdami įpročių mesti maistą į konteinerius“, – įsitikinusi dr. A. Zigmontienė.
Kainuoja ir aplinkai, ir vartotojui
Maisto gamybai lygiagreti maisto švaistymo grandinė sukelia daug neigiamų išorinių padarinių. Pirmiausia, mūsų nesuvartojamam maisto pertekliui pagaminti sunaudojama energija, šiluma, vanduo ir kiti gamtos ištekliai. Be to, į atmosferą išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos.
Be žalos aplinkai, padaromos gaminant maistą, reikia turėti omenyje ir atliekomis virtusio maisto apdorojimo ir tvarkymo išlaidas bei gamybos įmonių prarandamą uždarbį. Pūdamos sąvartynuose maisto atliekos ne tik skleidžia nemalonius kvapus, bet ir išskiria šiltnamio efektą sukeliančias dujas, taip dar sykį prisidėdamos prie klimato atšilimo. Maža to, išskirdamos kenksmingas medžiagas, jos teršia dirvožemį ir vandenį.
Švaistydami maistą švaistome ir savo pinigus. „Kiekvienas turėtų suprasti, kad išmesdami tinkamą, bet atlikusį arba nespėtą suvartoti maistą, pirmiausia išmetame jam išleistus savo pinigus. Be to, kuo mažesnis prie daugiabučių stovėtų mišrių komunalinių atliekų konteineris, tuo mažiau reikėtų mokėti už komunalinių atliekų tvarkymą“, – sako dr. A. Zigmontienė.
