Pradėkime nuo elementarių teiginių. Ilgai priespaudoje gyvenusi tauta neišvengiamai išsiugdo savo pasipriešinimo, prisitaikymo, apsimetinėjimo, klastos, slapukavimo savybes. Tas kolektyvinio charakterio kompleksas verčia ne tik į viešpačius, bet ir į kaimynus žiūrėti įtariai.
Socialinis audinys naujai atsivėrusios laisvės sąlygomis sutrūkinėja, o pasitikėjimas kitu, dargi nepažįstamu žmogumi išsenka. Užsitraukiame užuolaidas, nuleidžiame langines, viską darome slapčiomis, šnairuodami į pašalaičius. Įslaptinimo kodai ir testosterono mėginiai pirtelėse pakeičia idėjas ir kilnesnius bendrystės būdus. Lieka tik gebėjimas susigaudyti, kas virš ko, kas kiek gali, kas už ko stovi. Štai toks pamėkliškas paveikslas piešiamas posovietinio postkolonializmo tyrinėtojų.
Lietuva neiškrinta iš šio paveikslo. Nei prieš rinkimus, nei per rinkiminę kampaniją, nei po jos. Galios svaigulį patyrę herojai net nebando viešai skelbiamus dalykus kiek nors derinti su savo reikalų tvarkymu. Štai A.Paulauskas giriasi, kad priverčia valdžią dirbti. O kaip po Leo.Lt aferos G.Kirkilas turėtų paskelbti bent vieną socialdemokratinę idėją, kuri neatrodytų ironiška šiandieninės valdžios karikatūra? Tad nelabai ir stengiamasi: juk vis tiek tikri reikalai tvarkomi tik pasislėpus, užkulisiuose, po stalais ir kėdėmis, po lovomis ir kilimais. Net kirklinę politiką aptarnaujantys akademikai nesivaržo prabilti, kad tikroji politika yra daroma slapčiomis. Tikroji politika yra slaptoji politika. Štai taip. It iš Kusturicos filmų pabėgę herojai laisvoje Lietuvoje ima viešpatauti pogrindininkai, kurie net kuria savo akademijas.
Prabėgom stebint rinkiminius spektaklius peršasi mintis, kad politinių viešpačių pogrindžiui tikrai atrodo, jog viskas, ką dar galima padaryti - tai tobulinti polit-technologijos įrankius. Sunku nepritarti tiems įtarūnams, kurie į tokią pamėklišką sistemą įrašo plataus masto naujadarus, tokius kaip pramoginė Tautos prisikėlimo partija. Paskelbus užkulisinę politiką tikra, lieka tik užtikrinti pramoginės politikos resursus. A.Valinsko publika jau žino, kad jų pergalės Seimo rinkimuose atveju jie liks savimi - tad televizinės fikcijos pasaulyje -, o valdžią užleis tikriesiems ekspertams, kurie jau yra žinomi. Kad ir kaip nemalonu būtų, atrodo, kad taip ir atsitiks. Čia tik techninis klausimas.
Kaip išeiti iš pogrindžio? Jei pamenate, Kusturicos herojams ne visada pasiseka. Juk galima pogrindininkams įrodyti, kad karas dar nesibaigė, kad ryšį su išore galima palaikyti tik per kelias ryšininkų grandis. O ką daryti tiems kada ne kada tikrovėje prabundantiems lietuviams? Ryžtis atsipeikėti? Būti mandagiai ir nemandagiai kritiškiems, pamačius kokioje nors reprezentacinėje Lietuvos televizijos laidoje vaizdus, peršančius mintį, kad demokratinėje valstybėje kitą, oficialiai nuomonei priešišką mintį audžiantis pilietis kaip mat gali būti prirašytas prie penktosios kolonos juodojo sąrašo? Pasitenkinti paprasto lietuviško putinizmo diagnoze?
Meluočiau, jei pasakyčiau, kad žinau burtažodį, kuris pravers pogrindžio grotas. Galiu pasiūlyti tik kai kurias romantiškas prielaidas. Pirmiausiai, reikia pabandyti leisti sau būti nuoširdžiam. Jei pasiseka, pabandyti kalbėtis su tais, kurių gal net labai nemėgsti. Apskritai kalbėtis, stengiantis atmesti neprofesionaliems pogrindininkams patrauklią ironiją, ezopines daugiaprasmybes, atsisakyti protui neprieinamų insinuacijų. Ir dar vienas žingsnis: reikia ryžtis kalbėti apie esmę.
Štai čia it bobų vasaros saulė kartais nudžiugina viešos kalbos aidai. Kad ir Balsas.Lt blykstelėjusi polemika tarp Dainiaus Pūro ir Artūro Račo apie tai, kas šiandien labiausiai lemia lietuvio būdą: Stokholmo sindromas ar visa ta permainų audra ir bloga valdžios politika po nepriklausomybės atgavimo. Gal tik be reikalo A.Račas apgailestauja, kad užgeso jo diskusijos viltis. Iš tiesų užsimezgė geras ginčas, kuriam gresia tik vienas pavojus: užgesti. Jei taip neatsitiks, bus galima teigti, kad bendrasis išsivadavimo iš pogrindžio ženklas yra atsisakymas monologų kultūros, kurios stichijoje esame atsidūrę.
