Mažylis stengiasi dalyvauti namų ruošoje, o mama jam: “Netrukdyk! Eik pažaisk!”. Ar ne geriau būtų pamokyti vaiką būti naudingu?
Mūsų klaidos.
Kaip dažnai Jums tenka girdėti močiučių ar senelių pastabas, kad vaikas dar per mažas, o tėvai jau leidžia jam pačiam pasikloti lovą ar pavalgius išsiplauti lėkštę?
Kaip dažnai mes patys draudžiame mažyliui padaryti kokį nors nesudėtingą darbą, visai neatsižvelgdami į jo karštą norą padėti tėvams? Neretai prieinama net iki skandalo. Suprantama, kad mamai daug paprasčiau ir greičiau viską padaryti pačiai. Bet, ko gi tada mes norime iš paaugusio vaikino ar merginos? Juk jiems iš tų laikų „ant širdies“ liko tik nusivylimo skausmas - juk norėjo kaip geriau...
O kur dar nestovintis vietoje progresas, gundantis jaunus nekantrius tėvus visokiais įmanomai plastikiniais žaislais: viryklės su pašvietimu, skleidžiančios tikrai gaminamo valgio garsus, skalbimo mašinos, lyginimo lentos, lygintuvai, svarstyklės, maisto produktai, labai panašūs į tikrus... patiems su tokiais pažaisti smagu. Viskas būtų labai gerai, bet kur šioje vietoje pasaulio pažinimo procesas, kuriam skirta ne taip jau daug laiko?
Visas tas ryškus sintetinis pasaulis yra geras ir net labai, bet tik tose vietose, kur sužiūrėti mažuosius eksperimentatorius nėra fizinių galimybių, pvz., vaikų darželyje, žaidimų kambaryje, internate, kieme... Bet namuose tokie žaislai vaiką sudomina paprastai labai trumpam. Be to, jie neduoda jokios praktinės naudos ir, tiesa kalbant, nieko neišmoko.
Juk, jei rimtai, žaislinės čirškiančios „kepant“ dešrelės negali sušilti arba neiškepti. O kaip gi tada sužinoti, kokiu būdu jas reikia paruošti?
Marškiniai negali būti perkaitinti žaisliniu lygintuvu. Tai kaip tada žinoti, kokia būtnet lygintuvo temperatūros reguliatoriaus padėtis atitinka konkretaus audinio tipui? Plastmasiniu atsuktuvu taip pat nepavyks atsukti nei vieno varžo, o plastikiniu pjūklu galima perpjauti nebent smėlio statinius.
Tai kokiu būdu tada žinoti, kaip tai daro tėtis? O gal vis tik reikėtų suteikti vaikui galimybę per žaidimą pažinti pasaulį? Kartu su mumis – suaugusiais.
Jei nors sekundei rimtai susimąstytume, tai galėtume pastebėti, jog viskas, ką taip aktyviai mums bando primesti vaikiškų prekių industrija, yra pas mus namuose.
Reikia tik turimus daiktus šiek tiek adaptuoti mūsų vaikams ir skirti jam truputį daugiau laiko bei dėmesio. Patys nepastebėsite, kai iš nevikraus mažylio „išsiris“ geras pagalbininkas, sugebantis gerokai palengvinti jūsų kasdieninę namų ruošą.
Koks galėtų būti veiksmų planas?
1. Tikrai neverta pirkti žaislinio dulkių siurblio. Taip, jis beveik toks pat, kaip ir tikras (net kainuoja panašiai). Bet, juk namuose yra šiuolaikinis prietaisas, lengvas ir patogus, taip kad su juo vaikas be vargo susitvarkys.
2. Apseisime ir be žaislinės kriauklės. Žinoma, šiek tiek drėgmės ir daugiau putų tikroje kriauklėje – tai neatsiejami pradedančių šeimininkių atributai. Bet, papildomas skysto muilo buteliukas kainuoja nepalyginamai mažiau, nei žaislinė virtuvė.
3. Įsisavinsime tikrą lygintuvą. Sunku būtų patikėti, kad kas nors namuose neturi šio prietaiso. Žinoma, gal nebūtinai apmokymus pradėti nuo išeiginių tėvo kelnių ar nuo mamos gipiūrinių palaidinių lyginimo, bet štai nosinės pirmai pažinčiai tikrai galėtų tikti.
4. Skalbti tai skalbti! Ar reikia sakyti kokią palaimą jaučia vaikas, kai ką nors tikro padaro pats? Kas gali būti paprasčiau, nei sudėti skalbinius į skalbyklę-automatą ir nuspausti reikiamą mygtuką, o paskui ilgai stebėti, kaip sukasi suknelės ir palaidinės... neatimkite iš vaiko tokio malonumo!
5. Jei remontuojame ką nors, tai taip pat iš tikrųjų. Jei jau nusprendėme pakeisti sienų apmušalus ar grindų dangą, tai atsuktuvas, medvarščiai ir klijai gali tapti naudingais pagalbininkais mažojo meistro rankose.
6. Mokomės gaminti valgį. Ko gero, tai pati sudėtingiausia užduotis. Bet ir čia yra paprastučiai momentai, nuo kurių galima pradėti bet kuriame amžiuje. Nulupti virtus kiaušinius, sutarkuoti morkas, sumaišyti majonezą mišrainėje, įversti į keptuvę šaukštą košės blynams... o toliau viskas sudėtingiau ir įdomiau.
Rezultatas
• Laikui bėgant Jūs staiga pastebėsite, jog senokai pati nieko nebelyginote ir kad Jums jau nebereikia stovėti vaikui už nugaros, nurodinėjant, kokią temperatūrą kokiems skalbiniams reikia nustatyti. Su šypsena susitvarkote du kartus greičiau, nei anksčiau.
• Gėlių nelaistėte jau šimtą metų, bet jos vis dar žydi.
• Indų plovimo skysčio Jums jau kuris laikas užtenka ilgam.
• Ką nors užmiršti parduotuvėje neįmanoma – mažieji šeimininkai tikrai primins, kad košę reikia virti su pienu, o kepsniui reikia aliejaus...
Psichologo nuomonė. Žinoma, kad išmokyti vaiką šeimininkauti, reikia paaukoti laisvalaikį, kurio visada trūksta.
Būtina apsišarvuoti kantrybe, kurios po įtemptos darbo dienos taip pat nebūna per daug.
Bet, rezultatus pamatysite neužilgo ir jie Jus maloniai nustebins. Svarbiausia – įgyti įgūdžiai išsilaikys daugelį metų, o gal ir visą likusį vaiko gyvenimą.
Ir jau nebereikės nusiminus linguojant galvą retoriškai vaiko klausti: „Ir į ką tu toks netikęs atsigimei?“ Arba „Kodėl tu niekad man nepadedi?“
Nebereikės iš naujo eiti labai sudėtingu ir nedėkingu keliu – iš pradžių dukrą ar sūnų atpratinti padėti tėvams, o paskui vėl bandyti pripratinti. Šiame kelyje sėkmė nėra dažnas palydovas...
Viskas kur kas paprasčiau, kai teisingai elgiamės nuo pradžių. Juk nuo ankstyvos vaikystės namų rūpesčiai vaikui buvo malonus ir įdomus žaidimas, kuris palaipsniui virto ne ką mažiau maloniu užsiėmimu – pagalba tėvams.
