Turbūt visi žino, kad vyrai ir moterys kalba skirtingomis kalbomis, tačiau mažai kas žino, kad apskritai visi žmonės kalba skirtingomis kalbomis ir turiu omenyje ne nacionalines kalbas.
Anot Dr. G. Čapmano (Gary Chapman), autoriaus, parašiusio „5 meilės kalbos“, egzistuoja, kaip jau supratote, 5 meilės kalbos. Anksčiau ar vėliau įsimylėjimo skraistė nukrenta nuo akių, jausmai atvėsta, „antrosios pusės“ trūkumai tampa daugiau nei pastebimi.
Ateina laikas darbuotis, kad „meilės laužas“ galutinai neužgestų. Svarbiausia – suprasti kuria iš 5 kalbų kalba artimas Jums žmogus ir išmokti jo kalbą.
Ausimis myli ne tik moterys... Pirmoji meilės kalba
G. Čapmanas mini „paraginimo žodžius“. Tai gali būti paskatinimai, pagyrimai, komplimentai: „Tu tokia graži!“, „Ačiū už vakarienę! Tai buvo TAIP skanu!“. Laba svarbų vaidmenį atlieka intonacijos. Beje, nereikia pataikauti! Sakykite tiesą, nes juk Jūsų išrinktoji tikrai turi daug teigiamų savybių.
Jeigu kritikuojate, kritika neturi būti labai „arši“. Žmogų, suprantantį „paraginimo žodžių kalbą“, sunki kritika gali ne šiaip įskaudinti, o netgi „nužudyti“, pavyzdžiui, jeigu jis priims kritiką, kaip signalą apie tai, kad jo nebemyli!
Būk šalia, būk, mano meile!
Jūs galite kiek tik panorėsite girti savo „antrąją pusę“, bet jeigu, jos manymu, Jūs skiriate jai nepakankamai laiko, tikriausiai jos meilės kalba – „laiko kalba“. Žmogus jaučiasi laimingas ir mylimas, jeigu su juo „leidžiamas laikas“: einama į kiną, vaikštoma, leidžiami savaitgaliai užmiestyje, gali būti, kad tiesiog žiūri televizorių arba diskutuoja visiems žmonėms suprantamomis temomis. Beje, apie pasišnekučiavimus. Pakanka bent keletai minučių atitrūkti nuo savo darbų ir pasišnekėti.
„Laiko kalbą“ suprantančiam žmogui jūs ne šiaip sau dovanosite brangų laiką – jūs sakysite: „Aš Myliu Tave!“.
Geriausia dovana – tai Tu!
Dauguma žmonių dovanėles suvokia, kaip „saldainių ir puokščių“ periodo atributiką. Dabar, kai „objektas užkariautas“, galima atsipalaiduoti ir “džiovinti" smegenis dovanų paieškomis tik Naujųjų metų arba gimtadienio išvakarėse.
Be to, manoma, kad laikas nuo laiko „įteikti dovanas“ – tai šventa stipriosios lyties atstovų pareiga. Ak! Ir čia stereotipai! Aišku, jeigu Jūsų išrinktoji pirmiausia pasidomi dovanos kaina, vargu ar galima kalbėti apie trečiąją meilės kalbą. Greičiausiai, minėtoje situacijoje, apskritai apie jokią meilę negali būti nė kalbos.
Bet jeigu ja (o gal ir jam) brangi yra pati dovana, tebūnie tai rudeninių lapų puokštė arba popierinis atvirukas, jeigu ji (jis) kruopščiai saugo viską, ką Jūs kadaise padovanojote, tai... Turbūt jau supratote ką noriu pasakyti? Dovana – tai jūsų jausmų materializacija. Atminkite tai! Dovanokite meilę!
Jeigu myli – padėk man
Galima sakyti komplimentus, apiberti auksu ir 24 valandas per parą ištikimai žvelgti į akis, tačiau mylimas žmogus taip ir nepatikės, kad jis yra mylimas. Kodėl? Mes priėmėme kaip būtinuosius dalykus, kaip pareigas: pusryčius, nukrakmolintas apykakles, kasdienį grindų plovimą...
Juk tai buvo ne kas kito, o demonstracija, rodanti, kad MUS myli! Visai ne pro šalį būtų ir patiems kartais išplauti indus, be priminimų sutvarkyti „marmalynes“ susidarančias ant darbo stalo ir išvesti šunį, nes juk iš mūsų laukia prisipažinimo „pagalbos kalba“.
Leisk bent už kaklo pasilaikyti!
Pasižiūrėkite į įsimylėjėlius: jie nuolat laikosi už rankų, naudojasi bet kokia proga, kad tiesiog paliestų vienas kitą, o apie glėbį bei bučinius net nėr ką kalbėti. Tai būdinga daugeliui, tačiau kai kuriems kiekvienas mylimojo žmogaus prisilietimas ypatingai brangus, nes juk būtent jis kaip niekas kita byloja tai, kad juos myli. Tie iš mūsų, ką vaikystėje tėvai dažnai laikydavo ant rankų, bučiuodavo į viršugalvį ir nosytę, tikėtina, šiandien kalba “prisilietimų kalba„. Jeigu jausti savo meilės objektą jūsų “antrajai pusei“ yra svarbiau, nei visa kita, ką gi... Tuomet nevenkite trumpalaikių apsikabinimų (spontaniškų), nevadinkite jų „veršiukų glamonėmis“, atminkite, kad tokie žodžiai gali per daug skausmingai sužeisti mylimąją.
Suprask mane!
Su nuoskauda – „manęs nemyli“ – susidūrė praktiškai kiekvienas iš mūsų.
Mes pykstame ant artimųjų, o gali būti, kad tiesiog nematome to, jog jie bando „prisibelsti“ iki mūsų kita kalba. Aišku, jeigu mes vertiname santykius, manau, pramokti kalbą, kuria kalba brangus mums žmogus – tai ne neįveikiama problema. Tikėtina, teks elgtis šiek tiek ne taip, kaip mes pripratome, bet juk tikra meilė ir slypi tame, kad reikia daryti, dovanoti, kurtį gėrį kartu, o ne galvoti tik apie savo komfortą... Svarbiausia tai, kad mus išgirs, o žmogus, kuris jaučiasi mylimas, stengsis daryti viską, kad mes jaustumėmės taip pat!
