Meilė... Apie ką gi dar svajojama jaunystėje? Ir ne tik jaunystėje!
Apdainuota poetų, apgaubta romantikos aureole, meilė mums atrodo tarsi auksinis raktelis nuo durų į laimę. Ir mes, kaip drugeliai, lekiame į jos ugnį, kuri dažniausiai tik apsvilina sparnus, o vieną kitą ir visai sudegina.
Pasak psichologų, meilė – stipriausiai mūsų sąmonę veikiantis jausmas. Senovės medikai meilę laikė viena iš psichikos sutrikimų priežasčių. Antrąja priežastimi laikytas kvailumas.
Dabar teigiama, kad meilė – tai smegenyse vykstanti cheminė reakcija ilgiausiai galinti trukti trejus metus. Ar taip yra iš tikrųjų – sunku pasakyti, mat niekas dar nėra sugalvojęs apibrėžimo, kas yra meilė, taigi tebelieka neaišku, kur baigiasi meilė ir prasideda tik aistra, tik prieraišumas, tik draugystė...
Tačiau ne veltui meilė tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme laikoma liga. Mat jei ji – be atsako, mylintis žmogus kankinasi ne ką mažiau, nei sunkia liga sergantis ligomis.
Vitaminų kompleksas – nelik viena!
Nuo ko mes kenčiam, jei mūsų švelniausias jausmas lieka neatsakytas? Visų pirma – nuo vienatvės. Tačiau kuo čia dėta meilė? Juk net ir neįsimylėję žmonės dažnai jaučiasi vieniši.
Jei šis jausmas nesvetimas ir tau – iš paskutiniųjų pasistenk neužsidaryti savyje. Nelaiminga meilė – beveik visiems aktuali tema, taigi pasipasakok kam nors savo mintis, savo išgyvenimus – tavo aplinkoje tikrai yra žmonių, kurie ras ką patarti, papasakos, kaip kažkada su savo jausmais ir emocijomis sekėsi kovoti jiems patiems.
Alerginės reakcijos testas – tau viskas gerai!
Kodėl būtent tada, kai mums labiausiai reikia artimųjų palaikymo ir supratimo, esame linkę užsisklęsti savyje? Toli gražu nedaugelis gali ir nori išsipasakoti kitiems žmonėms apie savo meilės kančias. Kodėl taip nutinka?
Pasirodo, nelaiminga meilė dovanoja dar ir pažeminimą. Beviltiškai įsimylėjusiam žmogui atrodo, kad jei jo jausmai nesulaukia atsako – vadinasi, jis yra nepilnavertis, niekam tikęs, nenormalus. O tai, be abejo, rimtas smūgis žmogiškam orumui. Teoriškai viskas paprasta: jei nemyli kokio žmogaus – vadinasi, tiesiog jis ne tavo skonio, bet jokiu būdu ne atstumtasis, kuo nors blogesnis už kitus.
Tik praktikoje viskas reiškiasi visai kitaip...
Psichologai aiškina, jog tokia keista logika į mūsų sąmonę įrašoma dar vaikystėje. Gerus vaikus myli, blogų – ne. Būtent taip vaikas suvokia jį supančią realybę. Perpratus šią priklausomybę ir vėlesniame gyvenime tampa „aišku“: manęs nemyli – vadinasi, aš blogas.
Svarbu suprasti, kad meilė – tai ne mūsų savybių įvertinimas ir ne žmogiškosios vertės matas. Ir tai, kad kažkas tavęs nemyli, dar visai nereiškia, kad esi negraži, nepatraukli ar kvaila.
Deja, net ir tai suvokus ne visada palengvėja.
Ligos recidyvas: kerštas tikrai būna saldus...
Kita svarbi tiesa, su kuria susiduriame patyrę nelaimingą meilę – tai suvokimas, jog mes negalime kontroliuoti kito žmogaus jausmų. Jokiomis savo savybėmis negalime kontroliuoti ir pačios meilės – nei jos įžiebti, nei išlaikyti, nei užgesinti. Tai gąsdina ir tuo pačiu siutina.
Nejučia imame pykti ant mūsų nemylinčio žmogaus. Galbūt net kurti keršto planus. Jei realybėje jų negalime ar nenorime įgyvendinti – darome tai bent jau fantazijose, kuriose mūsų mylimieji kenčia ne mažiau, nei mes dabar. Belieka tik spėlioti, ko tokiuose jausmuose daugiau: meilės, ar vis dėlto užgautos savimeilės?
Beje, ir meilės kerštas būna labai įvairus. Jei neatsakyta meilė paskatina savo paties asmenybės tobulinimo planus – tai net labai saldus ir teigiamas kerštas. „Štai laimėsiu grožio konkursą, išgarsėsiu – pamatys jis, ko neteko“ arba „Pažiūrėsim, ar nenusigrauš jis nagų, kai iš paprastos projektų vadovės pagaliau tapsiu kompanijos direktore.“
Neįtikėtinai daug atradimų padaryta iš įsiūčio ir staiga užplūdusių ambicijų, kurių priežastis – neatsakyta meilė. Jei ir tavo galvoje kirba panašūs planai – imkis keršto tuojau pat. Mylėdama savo aistros objektui tu skiri neįtikėtinai daug energijos. Jei tavo svajonių mylimasis jos nepasiima, ši energija sugrįžta tau: pasinaudok ja – ir gali sukurti stebuklus!
Kartais užtenka tik teisingos diagnozės...
Gera žinia: nors dabar ir labai sunku, laikas meilės žaizdas išties užgydo. O kas, jei ne? Žinoma, būna ir taip. Mylimas žmogus seniai išėjo, užtrenkęs savo širdies duris ir nepalikdamas nė mažiausios vilties, o mes vis dar kabinamės į savo svajonių paukštės uodegą, niekaip nenorime susitaikyti su galutiniu „Ne“. Ar tai – jau aklavietė?
Anaiptol! Tokiu atveju paprastai lieka nebe meilė, o tik iliuzija. Vejamės nebe realų – žmogų, o savo sąmonės sukurtą jo įvaizdį, kuris gana smarkiai prasilenkia su tikrove. Patekus į tokias pinkles galima atlikti paprastą eksperimentą.
Pamėgink apibūdinti savo jausmų objektą – tiek jo išvaizdą, tiek realias savybes, ką tu tiksliai apie jį žinai. Jei pieši jo portretą atmetusi savo emocijų paletę, įsitikinsi: jis tikrai ne idealus. O gal net ir nevertas užimti tiek vietos tavo širdy? Ar išties norėtum dabar būti su žmogumi, dėl kurio teko tiek iškentėti?
Galbūt priimti teisingiausią sprendimą tau padės G.Markeso žodžiai: „Niekas šiame pasaulyje nėra vertas tavo ašarų, o tas, kas jų vertas, neleis tau verkti.“
