Dar visai neseniai atrodė, kad blogiausia Europos finansų krizės dalis jau pasibaigė. Rodėsi, kad grįžta stabilumas. Vis dėlto toks požiūris buvo klaidingas.
Tokia menka problema (bent jau masto prasme) kaip Kipro, palyginti su beveik neįtikėtinu „troikos“ (Europos Komisijos, Europos centrinio banko (ECB) ir Tarptautinio valiutos fondo) kompetencijos nebuvimu, išsirutuliojo į rimtą krizę. Kol rinkose buvo ramu, Kipro krizė atskleidė tikrąjį politinės katastrofos euro zonoje vaizdą: Europos sąjungos (ES) branduolyje neliko jokio susivienijimo. Gyventojų nepasitikėjimas žemyno valdžia daug pavojingesnis nei atsinaujinęs susirūpinimas rinkose, nes šios situacijos nepavyks ištaisyti tik dar viena likvidumo injekcija iš ECB.
Senoji Europos politinė tvarka buvo paremta konkurencija, nepasitikėjimu, galios varžybomis ir, galiausiai, karais tarp suverenių valstybių. Visa tai sugriuvo 1945-ųjų gegužės 8-ąją ir buvo pakeista sistema, pagrįsta tarpusavio pasitikėjimu, solidarumu, įstatymo galia ir kompromisu. Tačiau krizės akivaizdoje pasitikėjimas užleidžia kelią nepasitikėjimui, solidarumas – seniems prietarams (atsirado netgi nauja neapykanta taip vargingųjų Pietų ir turtingos Šiaurės), o kompromisą nurungė diktatas. Vokietija dar kartą atsidūrė dezintegracijos proceso centre. Taip atsitiko todėl, kad Vokietija, stipriausia ES ekonomika, pradėjo vykdyti ekonominės krizės įveikimo strategiją, kuri šio tūkstantmečio pradžioje suveikė būtent jai, bet visiškai kitokiomis išorinėmis ir vidinėmis aplinkybėmis.
Sugniuždytoms pietinėms Europos valstybėms toks Vokietijos palaikomas taupymo politikos ir struktūrinių reformų derinys atrodo fatališkas, nes pasigendama esminių dalių – skolos mažėjimo ir ekonominio augimo. Laiko klausimas, kada viena didžiųjų Europos krizės kamuojamų valstybių išsirinks valdžią, nesitaikstančią su taupymo diktatu. Netgi dabar, prieš rinkimus, nacionalinės valdžios atstovai daugiau ar mažiau žada savo piliečiams apsaugosią juos nuo Europos, nes Vokietijai atrodo, kad taupymo politika ir struktūrinės reformos turi užimti garbingą poziciją kovoje su krize. Argumentas, kad Pietų Europai reikia „griežtos priežiūros“, nes kitaip niekas nesikeis, – pritaikytas.
Priežiūra iš tikrųjų buvo griežta, nes ekonomika staigiai sulėtėjo, nedarbo lygis pasiekė aukštumas (jis siekė daugiau nei 50 proc. tarp jaunimo), o tolesnis finansinės situacijos blogėjimas tik didino skolos aptarnavimo kainą. Visos euro zonos narės dabar jaučia jei ne recesiją, tai tik lėtą ekonomikos augimą. Ko nori Vokietija? Vokiška Europa niekada neveiks, o šalies politinei klasei trūksta tiek drąsos, tiek pasiryžimo paskatinti europietiškos Vokietijos atsiradimą. Taigi ar Vokietija nori išlaikyti pinigų sąjungą ir ES, ar ji leis neryžtingumui ir vizijų stokai toliau graužti Europos pamatus? Leidinys „The Interenational Herald Tribune“ neseniai citavo Winstoną Churchillį:
„Neužtenka, dėti pastangas. Kartais reikia daryti tai, ko reikalaujama.“ Būtent tokia dabar situacija Europoje ir euro zonoje. Jau seniai buvo aišku, ką reikia daryti. Kad pinigų sąjunga kaip Europos projektas išliktų, reikalingas didesnis bendruomeniškumas.: bankų, finansinė ir politinė sąjunga. Oponuojantieji tokiai tvarkai, nes bijo bendros atskaitomybės, turtingųjų pinigų srautų skurdiesiems ir nacionalinio suvereniteto praradimo, turės pripažinti Europos renacionalizaciją – kartu ir jos pasitraukimą iš pasaulinės scenos. Jokia alternatyva – juo labiau status quo – nesuveiks. Europoje seniai tapo suprantama, kad besitęsianti krizė sužlugdys ES arba sukurs politinę sąjungą, o euras be solidarumu pagrįsto sprendimo esamai skolai ir naujos skolos pasidalijimo tarpusavyje nebus išgelbėtas. Tokie žingsniai neišvengiamai lems suvereniteto galių perdavimą. Ar Vokietija arba Prancūzija ryšis tam?
Tikroji ES ir pinigų sąjungos krizė nėra finansinė, o politinė, dar tiksliau kalbant – lyderystės krizė. Vizijų, drąsos ir stipraus tikslo siekimo stoka yra akivaizdi visose Europos sostinėse, ypač Berlyne (tiek tarp valdančiųjų, tiek opozicijos gretose). Europos valstybių politikai pastoviai kritikuoja ES dėl demokratinio įteisinimo stokos, nors patys iš dalies yra už tai atsakingi. Ar proeuropietiškai nusiteikę tapo tokie bailūs ir nusiminę, kad yra linkę lengvai atiduoti vadeles antieuropietiškai nusiteikusiems populistams ir nacionalistams? Tai būtų katastrofa, nes krizė pažengė taip toli, kad neužteks jos išspręsti technokratišku būdu.
Vokietija ruošiasi rinkimams, kuriuose kaip ir Prancūzijoje apie Europos krizę nebus arba bus kalbama labai mažai. Valdantieji ir opozicija sutinka, kad geriau jau piliečiams apie patį svarbiausią šių dienų klausimą kalbėti po rinkimų (ir tai daryti palaipsniui). Toks rezultatas būtų pasityčiojimas iš demokratijos. Tačiau reikalai gali pasisukti kita linkme, jei Europos krizės prigimtis sujauks Vokietijos politikų planus. Negalima atmesti netikėtumo faktoriaus, šiuo momentu tai gali būti didžiausias Europos vilties šaltinis.
CV: Joschka Fischeris
Nuo 1983 m. – Vokietijos žaliųjų partijos narys
1998–2005 m. – Vokietijos užsienio reikalų ministras ir vicekancleris
2006–2007 m. – Prinstono universiteto profesorius
Nuo 2008 m. – dujotiekio projekto ,,Nabucco“ patarėjas
